- Jūs kasmet dalyvaujate Maltos ordino akcijoje, dalinatės savo laiku ir gerumu. Ką jums tai duoda kaip žmogui?
- Tiek aš, tiek Agnė dalyvaujame ne vien tik Maltos ordino akcijoje, bet ir daugelyje kitų akcijų. Visada svarbu dalintis gerumu ir paskatinti kitus tai daryti. Turim daugiametę tradiciją, kurią pradėjom prieš daug daug metų atgal, kada dar buvom studentais.
Kartu su draugais Kalėdiniu laikotarpiu apvažiuodavome sunkiai gyvenančias šeimas. Aplankydavom namus, į kuriuos Kalėdos neateina.
Būdavo susirenkam iš rėmėjų dovanų maišus, apsirengiame Kalėdų seniais ir kartu su papildomais pagalbininkais užsukam į tokius namus, kuriuose eglutės nėra, kuriuose tėvai turi visiškai kitokias veiklas, o vaikučiai laksto sau ir net nežino, kad ateina Kalėdos.
Šiais metais, pirmadienio vakarą prieš pat Kūčias, iš Vilniaus savivaldybės aikštės pajudėjo apie penkiolika Kalėdinių senių, kurie išsiskirstė po visą miestą ir aplankė apie 600 vaikų.
Šis projektas buvo įgyvendinamas kartu su Rūtos Meilutytės fondu. Ji pati taip pat dalyvavo.
Ši akcija, bet jau man, manau, kad ir Agnė pasakys tą patį, yra kažkas tokio. Tu ateini į namus, kuriuose nėra Kalėdų ir atneši Kalėdinę nuotaiką. Tai tikrai yra kažkas tokio. Ir taip mes esame važiavę 11-12 kartų.
Yra šeimos, kuriose man teko lankytis gal kokius 7-ius kartus. Yra šeimos, kuriose pirmą kartą apsilankiau kai vienam berniukui buvo 7 metai, o po to atvažiuoji jam jau 14 metų. Dabar jam jau virš dvidešimt. Tu patenki į terpę, kurioje niekas švenčių nelaukia ir nieko nesitiki. Tu tiesiog padovanoji šventę.
- Kokie jums buvo jau besibaigiantys 2013 metai kaip Vilniaus miesto merui, kaip žmogui? - Tai gana sudėtingas klausimas, nes labai sunku atskirti kur yra meras, kur lieka tas Artūras. Žiūrint Vilniaus miesto vadovo akimis, šie metai Vilniui ir vilniečiams, ir man - kaip miesto vadovui - buvo tikrai geri.
Džiugina, kad nepaisant sudėtingos finansinės padėties, šiais metais pavyko įgyvendinti daug įvairių sėkmingų projektų: tai ir kelių tvarkymas, ir Bernardinų sodas, ir viešojo transporto pokyčiai, taksi kompanija.
Ačiū Dievui, šiais metais tai pat ženkliai padidinome ir sukūrėme naujų vietų darželiuose, nes metų pradžioje tai buvo didelė problema. Manau, kad vilniečiai teigiamai priėmė grįžusius oranžinius dviračius. Tiesa sakant, šis projektas pranoko visus mūsų lūkesčius, nes tai buvo visiškai kitaip nei 2001 metais. Šiais metais nei vienas dviratis nebuvo nei pavogtas, nei sugadintas. Vilniečiai, bei miesto svečiai, jais naudojosi taip dažnai, kaip tikrai nesitikėjome.
Gerų darbų miesto labui nuveikta tikrai nemažai, tad galiu pasidžiaugti, kad šie metai Vilniui buvo dinamiški. Vilniečiai tikrai turėjo pajusti tuos pokyčius. Labiausiai džuugina teigiamos žinios apie Vilnių užsienio spaudoje. Tai laikau didžiausiu pasiekimų (džiaugsmingai šypsosi). Pagal „Eurostato“ (oficiali ES duomenų bazė) apklausos duomenis, vilniečiai yra vieni iš didžiausių optimistų Europoje.
Net 93 proc. vilniečių mano, kad gyvenimas Vilniuje yra geras arba labai geras. Mes patenkame į optimistiškiausių ir geriausiai savo miestą Europoje vertinančių dešimtuką. Tai - gražus ir svarbus dalykas.
Kai miestiečiai pasitiki savimi ir žiūri optimistiškai į savo miestą - daug kas yra įmanoma. Tikrai labai tuo džiaugiuosi. Taip pat Vilnius patenka į gražiausių Europos miestų dešimtuką, kuriuos rekomenduojama aplankyti per šias Kalėdas. Anglijos spaudoje rašoma, kad Vilnius šiuo šventiniu laikotarpiu yra vienas iš gražiausiai, įdomiausiai bei originaliausiai pasipuošusių miestų Europoje. Kaip miesto vadovui šie metai tikrai nebuvo lengvi. Iš vienos pusės: jau vyrauja šventinės nuotaikos, ateina sveikinimai ir pats turiu sveikinti. Iš kitos pusės, ant stalo dar gulį daug rūpesčių ir probleminių dalykų, turim nenuveiktų darbų, ir man, kaip už daug ką atsakingam miesto vadovui, šie metai buvo tikrai įtempti. O kaip žmogui metai buvo tikrai įdomūs. Svarbu, kad viskas gerai šeimoje. Džiaugiuosi, kad visi sveiki. Dukra Gabrielė (20) mokosi Anglijoje Jorko universitete. Sūnus Domantas (18) mokosi paskutinėje gimnazijos klasėje ir baigęs mokslus Vilniuje nori studijuoti karališkojoje jūrų akademijoje bei tapti jūrų kapitonu. Tuo kaip tėtis labai džiaugiuosi. O mūsų mažoji Emilija (8) mokosi antroje klasėje.
Taigi šie metai buvo įtempti, įdomus, bet geri. - Kaip švenčiate Kūčias ir šv. Kalėdas? Kokios yra jūsų šeimos tradicijos? Ilgai nedvejojęs Artūras atsako su iš veido nedingstančia šypsena. - Žinoma, didžiausias rūpestis tenka mano žmonai Agnei ir jos mamai. Jos abi yra šių tradicijų puoselėtojos, laikytojos. Jau daug metų tradiciškai prie šventinio Kūčių ir Kalėdų stalo susirenka visa mūsų šeima: vaikai, tėveliai, keletas artimiausių draugų.
Kaip ir įprasta paruošiama nemažiau 12-os patiekalų, turim visus tradicinius patiekalus: kisielių, aguonų pieną, baravykų sriubą, kurią kasmet verdą Agnės mama, pyragėlius su kopūstais, aguonomis. Taip pat žuvies patiekalus, įvairiausių rūšių silkės, žinoma ir kalėdaičiai. Stalas būna „suneštinis“.
Visko daug, visi šie patiekalai būna gaminami tik vieną vienintelę dieną metuose. Beje, visus patiekalus mes visada gaminame patys, nėra nieko pirktinio.
Kaip ir minėjau, daugiausiai darbo tenka Agnei ir jos mamai. Aš visada kepu žuvį, čia jau mano darbas. - Kūčių vakarą visada pradedame su malda. Po to paeiliui atsiprašome vienas kito. Gal per metus ką ne taip padarėme ar kažkaip įskaudinome. Palinkime vieni kitiems kažką gero ateinančiais metais.
Man tas momentas - pats įdomiausias ir jautriausias. Kai kas apsiverkia, kai kas atsiprašo, kai kas pasižada kitais metais būti geresniais.
Po to šventinė vakarienė ir žinoma po jos vaikai laukia Kalėdų senio, kuris dažniausiai slapta numeta dovanų maišą, paskambina į duris ir pabėga. Mums belieka tik jį pasiimti, džiaugtis ir išsidalinti dovanas. - Kokiomis vertybėmis vadovaujasi jūsų šeima? Kokie prioritetai jums yra svarbiausi? - Kalėdos mums yra pati svarbiausia šventė metuose, per Kalėdas mes niekada niekur neišvažiuojame, visi būtinai turi susirinkti prie vieno stalo. Kai kurie vaikai jau dideli, turi savarankiškus gyvenimus, bet esame griežtai sutarę, kad Kūčių ir Kalėdų vakaras yra neginčijamas ir privalomas visiems. Todėl be jokių papildomų raginimų visi susirenkame prie šventinio stalo. Kaip šeima esame gana savarankiška. Mūsų šeimoje daug asmenybių, daug aktyvių žmonių. Visi turi savo nuomonę, todėl kartais nėra lengva viską suderinti arba surasti aukso vidurį. Kiekvienas turi savo planus ir tikslus.
Mūsų vaikai užaugo labai savarankiški, džiaugiuosi tuo, nes tai jiems pravers gyvenime. Visi mūsų šeimoje žino, kaip uždirbti ir skaičiuoti pinigus. Abu vyresnėliai dar besimokydami mokykloje dirbo savaitgaliais ar po pamokų, kad turėtų savų pinigų. Išmokėme juos suprasti, kad esmė yra ne kažkokiuose materialiuose dalykuose, mes jų niekada nelepinome.
Mūsų šeimoje žodis „Noriu“ arba „man reikia“ yra lygūs žodžiui „kaprizas“. O jau ko ko - kaprizų mes niekada netenkinome. Tai yra tabu. Suprantama, kad kartais kažko labai reikia, bet turi būti rimti argumentai. Pagaliau tam yra Kalėdų senis. Į pokalbį prisijungia visada graži elegantiška ir pasitempusi Artūro Zuoko žmona - Agnė. - Mes, kaip ir visi, ieškome laimės net ir tokį rimtą Kūčių vakarą. Pyragėliuose su kopūstais, grybais ar aguonomis yra paslėptas laimės pagaliukas (nulaužtas degtukas). Tai kažkaip visus namiškius užveda valgyti net tada, kai jau nebegali. Turi bent paragauti ir paieškoti laimės. Tokiu būdu tų pyragėlių tikrai nemažai suvalgome.
Nors kaip rodo ilgametė patirtis, daugiausiai laimės pagaliukų yra randamą rytiniuose (valgomų pašildžius Kalėdų rytą), o ne vakariniuose pyragėliuose. Tikrai siūlau šią gražią mūsų tradiciją pabandyti ir savo šeimose, nes tai visus suvienija, visus užveda. Agnei antrina besišypsantis jos vyras.
- Ir nesudėtingą tą laimės kiekį padidinti. Matydama, kaip ta laimė, tas laimės pagaliukas, visiems svarbus, Agnės mama tiesiog papildomai įdeda naujų pagaliukų į pyragėlius, kad tik daugiau būtų laimingų veidų. Reikia dar paminėti, kai tik „laimė“ ištraukiama, visi ploja, skelbiam tostą ir pasidžiaugiam, kad kažkas ištraukė „laimę“. - Ar sunku būti Vilniaus miesto mero žmona?
- Sunku, sunku būti mero žmona. Manau, kad sunku būti, ne tik kad mero žmona. Sunku būti bet kurio politiko ar viešo žmogaus žmona. Tai yra didelė atsakomybė, persipina viešasis ir asmeninis gyvenimas. Artūras į politiką berods nuėjo prieš 2000-sius. Tai tikrai nemažas laiko tarpas.
Atrodo, kad buvo galima užsiauginti ir tą storesnę odą, bet visgi nepavyksta taip paprastai. Tai šiek tiek slegia. Mūsų vaikai mokykloje neblogai susitvarko, adaptavosi, bet nėra taip paprasta, kartais būna skaudžių replikų. Tikrai nėra paprasta būti Artūro Zuoko, kuris yra aktyvus, kuris susilaukia daugybę kritikos (dažnai net ir nepelnytos), žmona. Mūsų šeima tikrai turi nemažą to viešo gyvenimo stažą. - Ar vyras jus kaip nors lepina? Padaro, atneša ryte kavos į lovą? (Prie mūsų pokalbio prisijungia mažiausia Zuokų dukra Gabrielė su naujų šeimos nariu - vos prieš porą mėnesių jų namuose apsigyvenusia anglų trumpakaile katyte Spurga.) - Na negaliu sakyti, kad ne. Čia matyt kaip ir kiekvienoje šeimoje yra dalykai, kurie nesusiję nei su darbais, nei su pareigom. Yra žmogiškoji pusė. Faktas - mes santuokoje pragyvenę 21-rius metus, jei ne daugiau. Per tiek laiko jauti kitą žmogų, svarbu ilgalaikis procesas, ilgoji distancija, o ne kažkokie trumpi epizodai.
Būna, kad padaro ryte kavos, nors dažniausia susitinkam kažkur tarpdurį. Reikia pripažinti, kad jis pirmas keliasi šiuose namuose. Nors dabar Spurga (katytė) viską sugadino. Dabar ji mane žadina penktą valandą, nes aš matyt buvau pasirinkta šiuose namuose kaip atsakingiausia, kurią galima prisižadinti 5 ryto, kad įdėtų valgyti. Tai mano gyvenimą gerokai pakoregavo. - Ką palinkėtumėte Vilniaus ir Lietuvos žmonėms Kalėdų progą? - A.Zuokienė. Aš visada visiems pirmiausiai linkiu sveikatos. Svarbiausia - sveikas žmogus, nes tada bus idėjų, minčių bei jėgų nuversti kalnus. Sveikata yra pagrindas.
- A.Zuokas. Labai svarbu, kad mes būtume geresni, nes geri žmonės kuria gerą aplinką, o tokioje aplinkoje gera gyventi. Labai svarbu, kad Vilniaus ir visos Lietuvos žmonės nebijotų ir leistų sau svajoti bei kurti planus, kurie gyvenimą padarytų prasmingu sau ir kitiems. To ir linkiu visiems Lietuvos žmonėms šv. Kalėdų progą.
