Šiaip pinigus uždirbu per sunkiai, kad švaistyčiau savo uždirbtus litus karštam vandeniui kartono puodelyje. Už tiek, kiek tas vanduo kainuoja, galima įsigyti sultingą ir maistingą kebabą, o kartais ir pusantro. Patys pamąstykite, ar apsimoka.
Bet užduočiai atlikti redakcija paskyrė biudžetą, todėl sakau: kodėl gi ne?
„Coffee Inn". Šio tinklo kavinių miestuose ir prekybos centruose, ko gero, daugiausia. Prisimenu, kai dar buvau jaunesnis (aš ir dabar labai jaunas, ačiū, kad pastebite), buvo toks tinklas „Double Coffee". Jis lyg ir sparčiai plėtėsi dar prieš krizę, turėjo nežmoniškai didelius valgiaraščius, kaip kokia „Katpėdėlė" arba „Forto dvaras", ir labai juos visi vanodavo - per brangu! Kai anų lyderių nebeliko, „Coffee Inn" - naujieji lyderiai, ir jų visi nemėgsta. Arba bent jau sako, kad nemėgsta. Nes visi vis tiek ten lankosi.
Apie kainas daug nekalbėsimu, nes visokių kavų esama, ir skirtingi tinklai iš skirtingų segmentų pinigą pasidaro. Aš, pavyzdžiui, geriu espresso, o madingas jaunimas renkasi karamelinį macchiato (ir, kol nepamiršau, jei tariate šį žodį „mačiato“, daugiau su jumis nėra apie ką kalbėtis; jūs, tikriausiai, dar sakote „lambordžini“ - tuomet marš atgal į mokyklą).
„Coffee Inn" laikomas brangoku, nors espresso už 3,50 Lt nėra brangu. Brangoka bus, jei dar norėsite ir užkąsti sumuštinių (labai vidutiniški) arba sūrio pyrago (sakyčiau, dieviškas, nors aš ir ne smaližius). Nuėjus keturiese ir užsisakius kiekvienam po didelę porciją kavos (ne pačios paprasčiausios) ir dar kokio deserto, be vargo galima sulaukti ir 60-70 Lt sąskaitos, kas jau būtų visiškai nevaikiška.
Ne vien vaikams jie ir dirba: šis tinklas dabar traukiasi vis tolyn nuo pirmykštės tikslinės auditorijos (mes kalbame apie nušiurusius koncertų plakatus ir studentiškos lindynės tipo interjerą, kokį galima pamatyti Vilniuje, Pilies g. 3), prie rafinuoto, kone interjero žurnalo verto vaizdo, kaip prabangusis „Coffee Inn LAB", neseniai atsidaręs prekybos centre Gedimino pr. 9.
Anksčiau čia galėjai pamatyti epinių vaizdų, ypač šeštadienio ar sekmadienio rytą, su atskiromis baristomis, kurios po vakarykščio šventimo, rodos, ne tik dirbti, bet ir gyventi nenorėjo, ir daugiausia, ką sugebėjo daryti - tai mirksėti blakstienomis. Dabar jau seniai nepasitaikė. Keturios žąsys iš penkių.
„Caif Cafe". Keistas pavadinimas – lietuviai taria „kaifas“, užsieniečiai sako „keif“, tačiau tinklui pradėjus plėstis, žinutė vartotojui buvo paprasta: mes beveik kaip „Coffee Inn", tik pigiau. Na, gerai, gal žinutė tik mano galvoje, kur aš ir šiaip kartais girdžiu balsus.
Šio tinklo atstovai irgi dabar svarsto, kam jis skirtas: ar tiems, kuriems dvidešimt litų išėjimui į miestą duoda tėvai, ar tiems, kas leidžia savo uždirbtus pinigus. Nuo linksmo ir vaikiško, kone plastikinio interjero sostinės kavinėje Gedimino pr. 3A iki visiškai suaugusio naujoje jų vietoje Pylimo g. 50.
Jų problema yra kava: neužsisakius „papildomo šūvio“ (extra shot) į juodą kavą – o tas šūvis čia pigesnis negu kitur - 1,50 Lt – galimai gausite rudą vandenėlį. Gal kam nors taip tinka. Man nelabai. Dvi žąsys iš penkių, nes kavinėje visuomet svarbu yra kava.
„Vero Cafe". Tai kauniečių įsteigtas tinklas, kur vienintelis dalykas, prie kurio galiu rimtai prisikabinti, - didelės kavos porcijos pavadinimas - „iššūkis“. Na, aš suprantu, žodis madingas, nes nebeliko mūsų gyvenime problemų, sunkumų ir vargų, liko tik iššūkiai, tačiau pati leksika labai jau primena bakalaurinį darbą arba nevyriausybinės organizacijos lankstinuką, todėl aš pagalvočiau apie štai tokius pavadinimus: mažas, vidutinis, didelis, labai didelis. Kaip jums?
O daugiau ten viskas gerai. Čia jau lankosi suaugusieji – paaugliams ir tik ką buvusiems toje kategorijoje tai nelabai prie širdies. Man patinka, kad jie turi keramikinių puodelių ir nebijo jais naudotis. Maisto pasirinkimas panašus, kaip ir kitur: nei kibinų, nei cepelinų, bet ne dėl to ir ateinama. O pati kava labai aukštos kokybės.
Tinklo kavinėse, kaip ir daugelyje kitų, yra skirtingų kavos pupelių. Man ten labiausiai patinka „Sweet Brazil" rūšis. Mažiau apskrudusi ir turinti mažiau rūgšties, bet švelnesnė ir aksominė, nei vidurkis. Lietuviai, man regis, labai mėgsta stipriai pasireiškiančią rūgštį kavos skonyje, ir čia jau širdžiai neįsakysi.
Geriau rūgštis, nei žemės skonis ir kartumas, kuris atsiranda, kai arabikos pupelės sumaišomos su didesniu robustos pupelių kiekiu, tačiau čia jau kaip kam patinka (nuo tos robustos net žiaunas sutraukia Itališkoje kepykloje, Domininkonų g. 15 Vilniuje - anksčiau labai mėgau jų kavą, bet dabar jie pakeitė pupeles, ir aš supratau, kad galbūt ne visos vietos man tinka, nors ir nesu išlepęs).
Mieliausia man „Vero Cafe" vieta yra Vilniaus g. 10 Vilniuje – tie staliukai su išpaišytomis ant jų šachmatų lentomis yra tokio grožio, kad pati ranka tiesiasi fotografuoti. Dar ši kavinė aprūpina savo kavos ruošėjus marškinėliais su išmaniomis literatūros citatomis ant nugaros – pakankamai dažnai ten lankantis, galima prisirinkti daug knygų išminties, ir jau netrukus pokalbyje su išsilavinusiais draugais galėsite sublizgėti. Aš visuomet taip darau. Penkios žąsys iš penkių.
„Šviežia kava". Šio tinklo pavadinimas toks paprastas, kad aš visą laiką jį užmirštu: vadinu tai „skani kava“, tai „gardi kava“. Jų pagrindinė problema yra ta, kad jie įsikūrę beveik vien tik prekybos centruose.
Antroji problema, kiek man teko susidurti, tai beprotiškai išmanus ir sudėtingas valgiaraštis. Ir, žinote ką, visada kas nors, kas laukia prieš jus, užsisakys patį sudėtingiausią variantą, ir tada jau galite išsitraukti išmanųjį telefoną ir pradėti skaityti laiškus, nes greitai eilės nesulauksite.
„Šviežioje kavoje" kai kada apskritai pasitaikydavo itin lėtomis apsukomis dirbančių baristų, kurie lyg ir viską daro kaip pridera, tik kažkaip viskas galų gale gaunasi labai pamažu. Dabar šitai lyg ir praeities dalykas.
Man labiausiai patinka jų kavinė prekybos centre Gedimino pr. 9, Vilniuje, knygyne – tik prieš darbo pradžią ten gėrimu pasidžiaugti nepavyks, mat kavinė pradeda darbą tada, kai jį pradeda knygynas. Tai yra, tada, kai visi sunkiai dirbantys žmonės jau būna darbe nudirbę darbus ir perskaitę naujienas internete. Keturios žąsys iš penkių.
„McDonald‘s". Tik, prašau, nesiraukykite. Jau prieš kurį laiką amerikiečių greitojo maisto restoranas nusprendė pasidaryti dar daugiau pinigų, prišokęs prie kavos rinkos, ir tai jiems pavyko. Kažkada ten buvo viena blogesnių kavų. Dabar jie padarė „McCafe" - atskiras kavines savo restoranų viduje, kur ir puodeliai keramikiniai, ir net servetėlės kitokios, nei tos, kurias gaunate prie mėsainių. Jie labai daug pinigų visame pasaulyje sudėjo į šį projektą, ir rezultatas akivaizdus – puiki kava. Nuvilia tik šiek tiek pavargęs aptarnavimas, kartais primenantis, kad visgi esi mėsainių restorane. Už savo pinigus klientas tikisi pilnos, o ne pusinės, kavinės patirties. Trys žąsys iš penkių.
„Statoil". Čia niekam naujienos nepasakysiu. Degalinių tinkle „Statoil" verdama viena geriausių kavų Lietuvoje (išskyrus kai kurias mažas degalines, kur nepakankamai dažnai suderinami kavos aparatai), nepigią ir labai patikimos kokybės. Ten viduje neprisėsi, ir degalinė yra tikrai ne kiekvieno pasirinkimas susitikimui su draugu, bet pats skystis yra puikus. Kaip sako mano redaktorius, jei Lietuvoje nebūtų šios kavos, jam reikėtų vėl emigruoti. Penkios žąsys iš penkių.
„No Sugar". Na, ir paskutinis pavadinimas, kurį turėjau paminėti, nes visi, kurie yra madingi, jį mini: „No Sugar", A.Stulginskio g. 2, Vilnius. Tai ne tinklas, tai vieno entuziasto bandymas padaryti geriau nei visi. Kai kas pavyko, kai kas ne. Kaina tikrai įspūdinga (espresso – 4,80 Lt), stalu paverstas tikras staliaus varstotas prašosi glostomas ir glamonėjamas. Kavos kokybė gera. Nuo kojų nenuvertė.
Reikalą pagadino du dalykai: labai puikūs, storasieniai puodeliai (tokių daugiau Lietuvoje kavinėse nemačiau niekur) nepakankamai iškaitinti. Žinote, kas būna, kai puodelis nepakankamai karštas, ypač espresso? Jis kaip mat ištraukia karštį iš gėrimo, ir per keliolika sekundžių, kol nusinešate kavą prie stalo, skystis jau drungnas.
Antrasis dalykas, jau nepykite, - nesutvarkyta aplinka. Atėjus vidurdieniui buvo apšnerkšti lygiai trys stalai. Todėl, norint atsisėsti prie varstoto, teko jį patiems nukraustyti. Aš suprantu, barmenas dirba vienas, aš suprantu, nespėja, aš suprantu, čia ne kartoninių puodelių baras, ir viskas atima užtrunka ilgiau. Bet taip neturi būti, nes jei puikiame interjere randi ankstesnių lankytojų žymes, niekam nebus svarbu, kokie madingi, barzdoti ir storais akinių rėmeliais bus tie kiti lankytojai. Svečias nori švaraus stalo – arba jį randa, arba ne.
Ši kavinė nesireklamuoja jokiu tradiciniu būdu, atrodo, tikėdama, kad užteks asmeninių rekomendacijų ir sklaidos socialiniuose tinkluose. Aš drįsčiau tuo abejoti, bet tai tik laikas parodys. Jų vietoje aš pabandyčiau bent jau aplinkiniuose biuruose organizuoti prisistatymą, na, kad ir iš termoso kavą papilstyti prie įėjimo į aplinkines ministerijas ir teismus vieną rytą. Nes vien madingos publikos neužteks - jeigu norite pakankamo lankytojų srauto, reikia ir tų paprastų, nuobodžių žmonių. Kol kas trys žąsys iš penkių.
David Krycko rašo maisto apžvalgų portale „Laukinės Žąsys"
