Legendinis Panevėžio teatro režisierius J.Miltinis sovietmečiu kelis dešimtmečius buvo tapęs prancūzų kultūros simboliu. Apie jo gyvenimo būdą ir kulinarinius pomėgius sklido legendos. Jis visai Lietuvai siuntė žinią, kad yra ir kitoks pasaulis, rašo „Lietuvos ryto" priedas „Gyvenimo būdas".
J.Miltinio palikimo studijų centre saugoma per 60 režisieriaus ranka rašytų receptų: 17 prancūziškai ir 46 lietuviškai. Taip pat yra dvi storos prancūziškos kulinarijos knygos ir gastronomijos žodynas 8 kalbomis. Šio centro vadovė Angelė Mikelinskaitė net svarsto išleisti J.Miltinio pamėgtus receptus atskira knyga.
J.Miltinio paveldo studijų centro surengtame atminimų vakare daugelis kvapą gniaužiančių legendų buvo išsklaidytos, bet iš karto gimė naujų.
Daugelis J.Miltinį artimai pažinojusių žmonių mini kuklias rafinuotų produktų vaišes režisieriaus bute Algirdo gatvėje ir kalba apie dvasinio bendravimo puotą.
Tačiau režisierius J.Dautartas yra dalyvavęs ir itin prašmatniose puotose, kur atsitiktinių svečių nebūdavo.
Atrodo, kad garsusis Panevėžio teatro režisierius visuotinio produktų stygiaus metu galėjo sau leisti mėgautis tokia gastronomine prabanga, kuri šiuo metu prieinama nebent karališkojo kraujo turintiems asmenims.
Jei šiandien prie Klaipėdos mėsos kombinato sustotų kurio nors karališkojo kraujo turinčio princo automobilis ir jis asmeniškai paprašytų ką tik paskersto veršiuko mėsos, vargu ar kas nors stengtųsi taip, kaip prieš tris dešimtmečius, kai čia pasirodė prancūziško gyvenimo būdo simboliu tapęs J.Miltinis.
Derybas dėl mėsos kokybės vedė pats Panevėžio teatro direktorius Vidmantas Dobrovolskis. Kol buvo parinktas tinkamas gyvulys, procesas užtruko iki vėlaus vakaro.
Dailininkė Gintarė Uogintaitė – jos tėvų tapytojų Broniaus Uoginto ir Bronės Uogintienės namuose kiekvieną rudenį per Panevėžio teatro gastroles apsistodavo J.Miltinis ir jo gyvenimo draugas Vaclovas Blėdis – prisimena, kad dažniausiai režisierius nevalgydavo visą dieną, o vaišės prasidėdavo po spektaklio.
Kartą jai net kilo klausimas, ką gi valgo žymusis svečias rytais, ir ji anksčiau atsikėlusi išvydo V.Blėdį, kepantį kiaušinienę, o tuo metu J.Miltinis skaitė graikų filosofų kūrinius.
Bet vieną dieną pasklido gandas, kad J.Miltinis keps didkepsnius. Maždaug trečią dieną teatro direktorius V.Dobrovolskis režisierių nuvežė prie Klaipėdos mėsos kombinato, iš kur ekipažas grįžo su labai atidžiai atrinkta skerdiena.
Mada čirškinti didkepsnius kieme dar nebuvo persiritusi per Atlantą, jie buvo kepami ant dujinės viryklės keptuvėje su įkaitintu alyvuogių aliejumi. Porą minučių viena pusė, dar porą – kita.
„Neimkite prie stalo šaukšto ar šakutės, kol to nepadarė draugas Miltinis“, – toks nurodymas buvo duotas aktorių ir žurnalistų grupei, kuri 1962 metais buvo nuvežta į Varšuvą.
Toje kelionėje buvusi LRT televizijos filmų kūrėja ir J.Miltinio mokinė Nijolė Baužytė pasakojo, kad garsiajame Varšuvos restorane „Bristol“ kažkas, nesulaukęs „draugo Miltinio“ dirigavimo, įsipylė iš grafino į taurelę gelsvo skysčio ir paragavo... salotų užpilo, taip prajuokindamas paspoksoti į lietuvius susirinkusius restorano padavėjus.
N.Baužytė ne kartą kalbino J.Miltinį televizijos laidose, sukūrė tik jam skirtų autorinių laidų.
Bet kartą pakviestas į televizijos laidą J.Miltinis paprašė už tai 150 rublių. Pagal anuometinius įkainius toks honoraras buvo neįmanomas. Televizijos darbuotojai vertėsi per galvą ir išrašinėjo honorarus vieni kitiems, kad surinktų nemažą pinigų sumą. Kai pinigai buvo surinkti, N.Baužytė paklausė J.Miltinio, kam jie bus skirti.
Pasirodo, į Panevėžio parduotuves buvo atvežta ananasų. Pinigų reikėjo įsigyti 10 ananasų ir 10 butelių armėniško konjako.
Visa tai J.Miltinis supylė į ąžuolinę statinę ir užkasė trejiems metams – esą bus dievų gėrimas.
Po trejų metų N.Baužytė iš tikrųjų ragavo pusę taurelės šio gėrimo – ir tai tikrai buvo dievų gėrimas!
Buvęs Panevėžio teatro pastatymo dalies vedėjas Vilmantas Krapavickas buvo atsakingas už alyvuogių, pelėsinio sūrio ir, svarbiausia, sauso raudonojo vyno tiekimą J.Miltiniui.
Kai J.Miltinis panoro žąsų kepenėlių pašteto, už dekoracijas bei rekvizitą atsakingas V.Krapavickas važiavo net į Klaipėdą – tik ten buvo skerdžiamos žąsys. V.Krapavickas pabrėžė, kad J.Miltinis už produktus visada atsiskaitydavo.
Jis prisiminė kartą netgi ragavęs J.Miltinio paruoštų sraigių. V.Krapavicko motina parvežė iš Jungtinių Amerikos Valstijų J.Miltiniui jo užsakytų maniokų miltų, o tuomet visi vyko į sodybą, kur šliaužiojo sraigės.
Ar buvo skanu? „Ne!“ – iki šiol prisimena V.Krapavickas.
Geras konjakas, elitiniai svečiai, kariška drausmė teatre, garsiausių Maskvos kritikų straipsniai, fantastiškos atostogos. Kur nuvažiuoji – ten karališkai priima.
Kaimo vaikas, kuris staiga tampa legenda okupantų krašte, leido sau gyventi pagal savo supratimą.
Panevėžio teatre dirbęs režisierius J.Dautartas tikina, kad maistas buvo J.Miltinio vidinės laisvės simbolis.
– Prieš karą Paryžiuje studijavo kelios dešimtys Lietuvos menininkų. Kodėl būtent J.Miltinis buvo tapęs kone vieninteliu lietuviu, kuris galėjo sau leisti gyventi pagal prancūziškos kultūros standartus sovietų Lietuvoje? – paklausiau J.Dautarto.
– J.Miltinis turėjo geriausias sąlygas puoselėti prancūzišką gyvenimo būdą: jis faktiškai turėjo nuosavą teatrą, tam tarnavo visa Panevėžio maisto tiekimo sistema. Režisierius Panevėžio teatre turėjo ypatingas privilegijas.
Pirmą dieną, kai pradėjau statyti spektaklį Panevėžio teatre, nuėjau į bufetą išgerti kavos. Visi aktoriai pradėjo manęs prašyti nestovėti eilėje: esą tokia tradicija. Taip jau pirmą dieną atsidūriau eilės priekyje.
Žiūriu – man jau tepamas dvigubai didesnis ir storesnis sumuštinis su dvigubai daugiau sūrio ir dešros nei visoms teatro žvaigždėms. Ir tai buvo norma!
– Daugelis apsilankiusių pas J.Miltinį bute mini kuklias vaišes ir dvasinį bendravimą. O ar būdavo legendose minimų puotų?
– Būdavo! Bet ne J.Miltinio namuose ir labai uždaram ratui žmonių.
Pirmąkart ten pakliuvau 1984 metais, kai buvau ištrauktas iš savo spektaklio generalinės repeticijos. Kiekvienam režisieriui paskutinė repeticija prieš premjerą ypač svarbi, bet gavęs tokį kvietimą nubėgau tekinas.
Viskas vyko teatro bufetininkės Bronės Končiuvienės namuose, dalyvavo V.Blėdis su žmona, teatro direktorius V.Dobrovolskis su žmona ir aš.
J.Miltinis sėdėjo ant didelio minkšto fotelio ir visąlaik kalbėjo. Taip tarsi buvo simbolizuojamas monarchistinis valdymas prie stalo ir J.Miltinis labai patogiai jausdavosi.
Pamenu klasikinį europietišką patarnavimą: pati šeimininkė B.Končiuvienė ir jai padėjusi duktė Genutė nešiojo patiekalus ir tik kartą prisėdo paklausti, ar ko nors netrūksta.
Silkių buvo gal 8 rūšių! Šaltųjų patiekalų – įvairiausių ir įmantriausių. Užkandžius valgėme tris valandas.
Bet, o varge, už vyno tiekimą atsakingi asmenys visame Panevėžyje gavo vos du butelius – atsimenu net pavadinimą – „Jaučio kraujo“ – ir jį gėrė tik J.Miltinis, užsigerdamas tuo metu itin retu čekišku alumi. Visi kiti gėrė konjaką.
O tada – kepsnys „Žigo“ iš avienos kumpio!
Ištrintas prieskoniais bent prieš parą, keptas septynias valandas tik su Provanso aliejumi, naudojant įvairiausias technikas, kad būtų vienodai iškepęs ir prie kaulo, ir išorėje. Viskam telefonu vadovavo J.Miltinis.
Ir šiandien galėčiau paruošti tokį kepsnį, bet nebeliko didelių orkaičių. Be to, ne visiems toks skonis patinka – grynos mėsos skonis.
Vakaro pabaigoje pajutau, kad privalau ką nors pasakyti. „O kaip norėčiau apgraužti šį kaulą“, – išlemenau ir pelniau J.Miltinio pagyrimą.
– Minėjote, kad vynas buvo geriamas užsigeriant alumi. Ir niekas nepasigėrė?
– J.Miltinis niekada nepasigerdavo! Kartą klausiau, ar jis tikrai išgėrė per naktį dėžę raudonojo vyno, tai jis pataisė, kad ne per naktį, o iki kitos dienos pietų.
Be to, iš tos dėžės porą butelių išgėrė V.Blėdis, tad vėliau jis gėrė vyną jau ne iš tos dėžės.
Jo legendinis išskirtinumas buvo ne tiek prancūziškos kultūros puoselėjimas, kiek fantastiškas alkoholio toleravimas.
Kartą jis man iškilmingai atskleidė paslaptį, kaip neapgirsti: gerti tik raudonąjį vyną ir labai daug kalbėti – taip ir darė.
Pasakė ir receptą, kaip greičiau nugirdyti svečius, kad vaišės pasibaigtų anksčiau, – beje, ir man kartą taip buvo supilta: reikia duoti labai stiprios arbatos su konjaku. Ir visi smigdavo.
– Ką nors panašaus į J.Miltinio rengtas vaišes vėliau ragavote?
– Tai buvo nuolatinio deficito laikai, bet tas puotas galėčiau palyginti nebent su dabartinėmis populiariuose Vilniaus restoranuose.
Sovietiniais laikais vykdavo aukšto rango priėmimai, bet pas J.Miltinį buvo gaminami išskirtiniai patiekalai, vaišėms ruošiamasi gal tris dienas, stalas serviruojamas ypatingai.
Per tas puotas virtuvė buvo įvairi, ne tik prancūziška, bet J.Miltinis buvo nustatęs labai aukštus kokybės reikalavimus. Kartais net nežinodavau, iš ko paruoštas vieno ar kito patiekalo įdaras. Kepsnius kontroliuodavo pats J.Miltinis.
J.Miltinio puotas labai sunku su kuo nors palyginti, nes tai buvo jo sukurto pasaulio dalis.
– Kas už tai mokėdavo?
– Manyčiau, kad už tai niekas nemokėdavo, ir, kaip sovietmečiu dažnai nutikdavo, viskas būdavo gaunama neaišku kaip.
Viską organizuodavo teatro direktorius, ypač avies kulšį. B.Končiuvienei atskirai nereikėdavo mokėti. O jau silkė ir kiti dalykai – gal V.Blėdis kokį rublį duodavo?
– O vaišės teatre?
– Po spektaklių premjerų vaišės primindavo lietuviškų vestuvių pokylį. Tradicinis gausus stalas.
Kai kurie aktoriai pykdavo: iš visų būdavo surenkama pinigų. Artėjant premjerai dailininkas nupiešdavo plakatą, raginantį sumokėti maždaug po 20 rublių – nemažą tuo metu sumą.
Bet tai vykdavo tik tuomet, jei spektaklis būdavo sėkmingas.
– Kokią įtaką panevėžiečių kulinarinėms tradicijoms padarė J.Miltinis?
– Nebent įpratino gerti raudonąjį vyną ir užsikąsti sūriu.
Kur kas svarbiau buvo tai, kad Panevėžyje kažkas grįžęs iš Paryžiaus gyvena ne taip, kaip visa Lietuva.
J.Miltinis tiesiog padėjo suprasti, kad egzistuoja kitas pasaulis.
– Kaip J.Miltiniui pavyko to pasiekti?
– Miestas darė investicijas į J.Miltinio karališkąjį gyvenimą, o jis sukūrė legendą apie Panevėžį.
Dauguma produktų buvo deficitas, ir jie keliavo J.Miltiniui: raudonasis vynas, sūris, mėsa, jau nekalbu apie žirnelius.
Jam net sakyti, ko gero, nereikėdavo – viską organizavo kiti! Skambindavo ir sakydavo, kad J.Miltiniui ko nors reikia.
Jei J.Miltinis pranešdavo, jog atvažiuos svečių ir juos reikia priimti, visas miestas suprasdavo, kad tai – jų garbės reikalas. Ir visi stengdavosi. Dalyvaudavo visi Panevėžio kombinatai – mėsos, pieno.
Beje, ta tvarka lietė ir mane: jei aš užsimindavau, kad ko nors reikia – ne prašydavau, o tik užsimindavau – viskas vykdavo automatiškai. Miestui teatras buvo labai svarbus.
Be to, žmonės patys nešdavo įvairiausių dovanų. Iš užsienio veždavo prieskonių, sūrio.
Ne kartą girdėjau: ateina žmogus pas J.Miltinį su dovanomis, spausdamas rankose deficitinius produktus, o jis tarpduryje paima dovanas ir užtrenkia duris svečiui prieš nosį.
– Kokiai reikia būti asmenybei, kad visą miestą priverstum tenkinti savo pomėgius?
– Jis karaliavo visur. Gal savo namuose kartais ir būdavo tolerantiškas, bet jei ateidavo į svetimą teritoriją, užimdavo ją visą. Jis visur buvo centras.
Paryžiuje jis tikrai ragavo skurdo ir patyčių.
Teatralai jį vadino barbaru. Todėl darau prielaidą, kad vėliau jau Panevėžyje J.Miltinis iš gyvenimo atsiėmė už tai, ką turėjo išgyventi vaikystėje ir jaunystėje.
