Didžiausio pasaulyje viešojo maitinimo tinklo (per 41 tūkst. restoranų visame pasaulyje) Lietuvoje daugelis laukė, kaip vasarą išdžiūvusi žemė laukia lietaus. Ypač tie, kurie dažnai lankydamiesi arba gyvendami užsienyje buvo susidūrę su sotaus ir paskrudinto amerikinio sumuštinio gundymu. Kažkada šis restoranas trumpam buvo pasirodęs Klaipėdoje, vėliau buvo uždarytas. Nebuvome, vadinasi, pakankamai pasiilgę. Pajuto meilės stygių ir pasitraukė šalin. O dabar grįžo kaip Karlsonas iš filmo.
Iš patirties žinau, kad dažniausiai geriausiai lietuviams pasiseka tuomet, kai tiksliai kaip kariuomenėje padaro tai, kas parašyta užsieninėje instrukcijoje. Labai tikėtina, kad jūsų mėgstamiausios televizijos laidos yra tokios todėl, kad jas tiksliausiai sukuria pagal vadinamąsias formato biblijas, kur surašyta viskas – net iki vedėjo batų raištelių spalvos. Bankininkystė Lietuvoje todėl yra taip toli pažengusi, kad šalyje bankai yra beveik vien tik užsieniniai. Ir apskritai mums neblogai sekasi jau daugiau nei dešimtmetį todėl, kad labai daug ką darome pagal Europos Sąjungos aplinkraščius, nurodymus ir instrukcijas ir neišradinėjame dviračio.
Todėl aš labai nerimavau – ar tai bus tikras „Subway“ kaip Vakaruose, su visais švilpukais ir skambučiais ar koks nors supaprastintas variantas Rytų Europai, kaip vargana amerikietiškos picerijos „Pizza Hut“ parodija Vilniuje, kuri yra tokia apgailėtina, kad tikriausiai JAV karo bazėje Saudo Arabijoje ir tai galima gauti geresnį šios picos variantą, ir dar su sūrio kraštu.
Sumuštininė Vilniuje tokia nauja, kad net neturi telefono numerio arba bent jau tas numeris nėra įrašytas jokiuose tinklalapiuose (o galėtų būti, nes vis dėlto gal yra būdas jiems paskambinti), ir rasti jos darbo laiką irgi yra užduotis ne kiekvienam, tačiau būdamas užsispyręs ir turėdamas gabumų sugebėjau tai padaryti.
Pirmas patarimas – jei nenorite stovėti ilgokoje eilėje, neikite vidurdienį, kai nedideliame restorane į eilę (ačiū Dievui, net ir su aptvarėliais, kaip oro uoste) sustoja, regis, visi dirbantys senamiesčio žmonės iš dizaino studijų, viešųjų ryšių agentūrų, nekilnojamojo turto biurų, bankų ir visi mokiniai iš Salomėjos Nėries gimnazijos, kuriems mama davė dešimt litų pietums.
Prisiminiau, kaip Tokijuje, atidarius amerikietišką „Krispy Kreme“ spurgų parduotuvę (geriausios spurgos pasaulyje, patikėkite manimi; tai dar vienas dalykas, kurio Lietuvai reikia net labiau negu žemės pardavimo užsieniečiams), ten būdavo tokios eilės, kad net kabojo lentelės ant stulpelių su informacija, kiek liko laukti, jei esate šioje eilės vietoje, – kaip pramogų parke arba prie Vatikano muziejų.
Staigmena! Vilniaus „Subway“ yra visos šešios duonos rūšys, kaip Dievo sugalvota. Ir yra ne tik valgiaraštis, bet ir galima nusipirkti – ne taip kaip Anglijoje, kur ko paklausi, to negausi: tai jau išpardavėme šitą duoną, tai dar neiškepėme, tai šiaip neturime. Skaniausia duona – medaus su avižomis ir sūrio su raudonėliais, taigi žinokite.
Būtų dar smagiau, jei darbuotojai būtų šiek tiek linksmesni – kai kurie nusiteikę puikiai, tačiau kitiems reikėtų nueiti iki artimiausio „McDonalds“ Vilniuje, pasižiūrėti į ten dirbančių veidus ir galbūt suprasti, kad darbe nereikėtų atrodyti lyg iš laidotuvių grįžus arba taip jau labai iš aukšto žiūrėti į lankytoją. Net jei ir labai nepatinka ten dirbti (reikėjo geriau mokytis mokykloje, gal būtumėte geresnį darbą gavę). Arba gal man taip pasirodė. Žinau, Vakaruose irgi darbuotojams kartais būna blogų dienų, bet čia Lietuva, ir pas mus viskas privalo būti geriau. Nes antraip kokia gyvenimo prasmė?
Žinau, kad jus labai domina kainos. Kurgi ne. Tai štai, turiu gerą naujieną ir blogą naujieną. Mažojo sumuštinio kaina prasideda nuo 8,95 Lt. Tai nebrangu, ir todėl tai yra geroji naujiena.
Blogesnė naujiena yra ta, kad geras skonis išgaunamas paprašius priedų (sūrio, dvigubai mėsos, šoninės), ir tada gali išeiti taip, kad už didelį sumuštinį sumokate net ir 25 litus. Dabar jau matau, kaip pradedate vartyti akis ir man tuojau rašysite komentaruose, kad už tiek jūsų šeima valgo visą savaitę. Arba kad tiek jūs uždirbate per visą dieną ir kiek čia galima tyčiotis. O aš nesityčioju. Aš tik sakau, kad jeigu norite gero sumuštinio, tai apsimoka šiek tiek praplėsti biudžetą, ir jūsų pilvas jums padėkos.
Sumuštinių receptai yra greičiau tradiciniai nei sudėtingi – dešra, jautiena, vištiena, kalakutiena ir panašiai.
Daržovės – alyvuogės, pomidorai, rauginti agurkėliai, salotos ir visokie tokie dalykai (pasirinksite patys) atrodo normaliai, išskyrus salotas, kurios yra pavargusios ir parudavusios.
Žinoma, nematyti, kai jos jau sudėtos į sumuštinio vidų, tačiau gaminant pirkėjas viską pastebi, todėl kažkaip reikėtų tuo pasirūpinti, nes atrodo nelabai patraukliai.
Klausiate manęs, koks geriausias receptas, kad pajustumėte visą amerikinio skrudinto sumuštinio palaimą? Prašom. Ant sūrio ir raudonėlių duonos pasirinkite receptą „Itališkas BMT“ (su saliamiu, aštria dešra „Pepperoni“ ir kumpiu), paprašykite dvigubai mėsos, tada paprašykite pridėti šoninės, ir kai jūsų paklaus, ar reikia paskrudinti, sakykite „žinoma“. Neskrudintas „Subway“ sumuštinis yra tas pat kaip cepelinai be spirgų arba pirtis be kaitros. Padažus rinkitės šiuos: barbekiu ir majonezo. Daržovės: salotos, rauginti agurkėliai ir Chalapos paprikos.
Tikrai nelikau nusivylęs. Į mano mylimą Vilnių eksportas iš Amerikos atkeliavo nesugadintas, ir vos kelias smulkmenas reikia pataisyti. Keturios žąsys iš penkių.
Skaniausia duona – medaus su avižomis ir sūrio su raudonėliais, taigi žinokite.
