Kodėl mėsainiai?
Tikiu, kad tarp maisto kultūra besidominčių žmonių neatsirastų nė vieno, kuris prieštarautų faktui, jog kelerius pastaruosius metus pasaulį tiesiog apsėdusi burgerių mada. Atleiskite, man bet lietuviškas šio užkandžio krikštas mėsainiu man nelabai patinka.
O tarp nė kiek maisto kultūra nesidominčių, bet mėgstančių skaniai pavalgyti žmonių atsirastų vos vienas kitas, kuris atsisakytų sukirsti gerą mėsainį.
Jau seniai knietėjo padiskutuoti apie tai, kodėl suvožtinių atsirado kone kiekvieno restorano, kavinės ar užeigos valgiaraštyje, kodėl esti tik mėsainiams sukurtų tinklaraščių, ir pasišventusiųjų, kurie keliauja po visa pasaulį, ragauja, rašo, diskutuoja, kritikuoja ir net organizuoja geriausių burgerių rinkimus. Ir kodėl kiekvienais metais suvožtinių rūšių tik daugėja? Atsakymas – genialus mėsainio paprastumas.
Kultas
Ilgai svarsčiau, analizavau ir skaičiau apie burgerius. Juk tiek gastronomines, tiek visokias kitas gyvenimo būdo madas diktuojančiose sostinėse, tokiose kaip Londonas, Niujorkas, Maskva ar Berlynas, mėsainiai daugybei maisto „start-up’ų“ atvėrė duris į sėkmę, aukšto lygio restoranams neleido prarasti nė vieno kliento, pripratusio valgiaraštyje matyti šviežias austres, šukutes, langustinus, foie gras, omarus, antrekoto kepsnius, sraiges, šokoladinius morengus su žaliosios arbatos putėsiais, bet vis tik vakarienei mieliau renkasi mėsainį.
Žinoma, aukšto lygio restoranų suvožtiniai nėra visiems įprasti burgeriai, tai tarsi gastronominiai šedevrai. Tik įsprausti tarp dviejų bandelių.
Šiek tiek industrinio stiliaus, madingiems ir stilingiems žmonėms skirtos vietos ir pačios burgerinės yra dažniausias pasirinkimas antradienio vakarą, ir šeštadienio pavakarę, ir sekmadienio popietę.
Gatvės maisto kioskai jau seniai nebesiūlo mėsainių su malta kiauliena, sūrio gaminiu, garstyčiomis ir „Helman’s“ majonezu. Net tarp greitąjį maistą siūlančių gatvės prekeivių užvirusi intensyvi kova: „Kieno burgeris labiau nustebins ir privers prie furgonėlio laukti 30 minučių.“
Mados istorija
Ilgai besvarstydama, su kuo būtų galima sutapatinti mėsainių sėkmę ir populiarumą, išsirinkau džinsus. Tiesą sakant, labai retai dėviu džinsus ir labai retai valgau mėsainius, bet šį sekmadienį užsitempiau džinsus ir ragauti valgyti burgerių.
Kodėl džinsai? Burgerių gimtinė, kaip ir džinsų, – Amerika. Istorija byloja, kad mėsainių tėvu laikytinas Louis Lunchas, kuris pačioje XX amžiaus pradžioje į savo užkandinės, esančios JAV, valgiaraštį įtraukė užsiėmusius biurų darbuotojus pasotinančius burgerius. Labai logiška, kam valgyti gabalą mėsos, bulvytes ir daržoves, kai galima kąsti gabalą mėsos, dar dvi minkštutes bandeles, daržoves ir bulvytes kartu? Išalkusiems greičiausiai šis patiekalas pasirodė kone geriausias atradimas. Ir žinia pasklido plačiai.
Lygiai taip pat su džinsais: kai tik šie atsirado, visus apsėdo, o žinia pasklido labai labai plačiai. Patogu, gražiai atrodo, madinga – džinsai. Skanu, paprasta, sotu, madinga – burgeris. Ir iškart kyla mažytė diskusija: jeigu džinsai jau daugiau nei 100 metų madingi, tai gal jie klasika? Madinga klasika, drįsčiau teigti.
Džinsai ir burgeriai
Jeigu burgerių galima rasti prašmatniausiame Niujorko 5 aveniu, o Londone prie prabangių mėsainių reikia stovėti eilėje po dvi valandas, Maskvos centre galima sukrimsti suvožtinį su tikrais ikrais, o Berlyno centre – su burokėlių gratinu ir topiniu bergkäse sūriu gardintą mėsainį, tai jau kažką reiškia, nes vargu ar rasite Niujorko aveniu įsikūrusiame restorane kebabą.
Burgerių nori turėti kiekviena maitinimo įstaiga ir gaminti juos kuo įmantriau. Šiuo aspektu vėl galima juos lyginti su džinsais: juk kone kiekvieno garsaus dizainerio butike rasite džinsų ar bent jau kažką panašaus į juos. Taip ir burgeriai šiais gastronominiais laikais tampa nepaprasti: tepamas šonine gardintas riešutų sviestas ir pomidorų džemas. Be abejo, kepamos naminės bandėlės, gaminamas naminis majonezas ir viskas patiekiama su čia pat marinuotais agurkėliais.
