Mes gavome ir tai, ko tikėjomės, ir tai, ko nesitikėjome. Paklausykite istorijos.
Restoranas įsikūręs tylioje Ligoninės gatvėje Vilniaus senamiestyje, kur viskas apsidairius labai jau panašu į Italiją, jei ne tas bjaurus XX amžiaus pabaigos namas priešais, tačiau Italijos miestuose irgi nemažai baidyklių pristatyta, todėl nesiskundžiame.
Čia kažkada buvo mažai žinomo viešbučio „AAA Mano Liza“ restoranas, o dabar viskas viduje pasipuošė pieno ir grietinėlės spalvomis ir atsirado paprasta itališka užeiga („trattoria“), bet su staltiesėmis ant stalų ir daugybe taurių (net per daug), ir italu savininku Flavio Brenta, kuris visą laiką salėje ir bendrauja su klientais taip noriai, lyg čia būtų ne Lietuva.
Jūs juoksitės, bet Vilniuje dar yra vietų, kur manęs nepažįsta kaip restoranų kritiko, ir aš labai mėgstu, kai taip atsitinka, nes tada mažiau žvilgsnių ir sulaikyto kvėpavimo.
Čia spoksojimu į matytą veidą pasirūpina kelios tetos prie gretimo staliuko, kurios faktiškai išsinarina kaklus, bet savininko dėmesio gaunu saikingai, nes prie kito stalo atėjusios dvi poros ir dvi kikenančios merginos iš tų porų jam daug įdomiau nei nepažįstamas pražilęs maisto kritikas, kuris tuoj jo restoranui gali atnešti sėkmę ir turtus, o gali ir nieko neatnešti kaip kokia paniurusi geros kloties fėja.
Bet aš visai nesu paniuręs: man šiaip jau kol kas viskas patinka. Man patinka, kad valgiaraštis kreida parašytas ant lentos itališkai ir tą lentą padavėjas atneša prie stalo ir viską papasakoja. Man patinka, kad padavėjas išmano apie vyną. Ir net kompanija prie kito stalo su beribiu linksmumu netrukdo. Tegul, jie dar jauni, juos gyvenimas dar pamokys. Arba ne.
Savininkas yra iš Milano, bet išskirtinio Lombardijos virtuvės atspindėjimo nepastebėjau: ponas Flavio sakė, kad jis bando parodyti visą Italiją. Jungiantis visus patiekalus išskirtinumas buvo nuostabus stipraus skonio alyvuogių aliejus iš Lacijaus, kuris naudojamas liberaliai ir tinkamai, tiksliai dozuojant jūros druską.
Tai pradedam. Užkandžiai – mocarela su pomidorais, gardinta alyvuogių aliejumi (29 Lt). Pomidorai tokie, kokie yra Lietuvoje (ką padarysi), mocarela itin švelni, bet alyvuogių aliejus toks, kad mes jį godžiai išdažome duonos gabalėliais ir kartojame tai su visais patiekalais.
Gaila, padavėja atrodo sutrikusi ir negali paaiškinti, iš kur yra duona („iš Lietuvos“). Na, mes suprantame, kad ne iš Kanados ir ne „Mantingos“ pusgaminis, tačiau man patiktų, jei galėtų pasakyti, ar pačių kepta, ar iš kokios Vilniaus kepyklos. Esu tikras, savininkas pasakytų, bet jis užsiėmęs: akimis gręžia tas kikenančias merginas, tai nejau trukdysiu.
Cukinijos, garintos skiltelėmis ir patiektos su parmezanu (15 Lt), yra vienas tų patiekalų, kurie priverčia net ir genetinius mėsėdžius džiaugtis daržovėmis. Paprastai paruošta – būtų dar tobuliau, jei šį patiekalą būtų atnešę tada, kai prašėme (prie užkandžių), tačiau akivaizdžiai matyti, kad esant kiek daugiau užsakymų virtuvė nespėja.
Nespėja ir padavėjai: ypač tai matyti, kai paprašome vyno. Kadangi baltasis vynas (užsisakėme sicilietiško „Pecorino“ ir „Verdeca“, abu buteliai po 70 Lt) turi būti šaltas, o kibirėlių su ledu šiame restorane nėra, tai vynas turi būti šaldytuve. Tai ir buvo padaryta. Tik prisišaukti, kad papildytų, yra sunki užduotis – teko kviesti, mojuoti ir net vaikščioti prie baro, kad taurės nebūtų tuščios.
Sakiau ir sakysiu: nesugebėjimas priimti alkoholio užsakymo, greitai jo įvykdyti ir sudaryti sąlygų naujam užsakymui bet kuriam restoranui yra kelias į finansinę savižudybę. Vynas jums duoda didžiausią pelną. Sutvarkykite šį reikalą, nes ne visi bus tokie geranoriški ir pakantūs kaip aš.
Jautiena su vyno padažu ir paprastomis salotomis su pomidorais (53 Lt) buvo kompetentingai paruoštas patiekalas, kur jautiena buvo tobulo minkštumo. Daugelyje restoranų tai būtų įstabi valgiaraščio eilutė, tačiau čia – jokių šansų, nes kiti patiekalai buvo dar puikesni.
Spagečiai su jūrų gėrybėmis (35 Lt) buvo išskirtiniai ir būtų buvęs geriausias vakaro patiekalas, jei nebūtų dar geresnių.
Midijos su pipirų padažu (35 Lt) buvo gal kokius dešimt kartų intensyvesnio skonio nei ta vandeninga nuobodybė, kurią atneša, pavyzdžiui, restorane „Rene“; o retos formos lakštiniai („paccheri“, itin didelio skersmens vamzdeliai) su karbonarišku padažu (30 Lt) buvo tokie, kad valgantieji vos neverkė, kai jie baigėsi.
Virtuvės vadovo drąsa: paprastai šie lakštiniai naudojami tirštam maltos mėsos padažui, čia juk tik klasikinis (ačiū Dievui, ne su grietinėle paruoštas) karbonariškas padažas, kaip jis Dievo buvo sumanytas. Tai net ne sėkmė, o triumfas.
Po tokių dalykų ant lėkščių galima viską atleisti – ir labai lėtą virtuvės darbą, ir apsileidimą dėl vyno, ir neįstabius desertus: panakota (14 Lt) nepasiekusi reikiamos konsistencijos, per minkšta, o tiramisas (16 Lt) permirkęs skystyje, per daug pažliugęs. Puikus espresas (5 Lt) ir taurelė grapos (17 Lt) nuramino, sudėliojo viską į vietas ir paruošė susitikimui su sąskaita.
Keturiese sumokėjome, įskaitant arbatpinigius, 490 Lt ir patyrėme retą, išskirtinį malonumą. Šis restoranas gali nesunkiai tapti itališkos virtuvės centru sostinėje ir, jei susitvarkys nedideles problemas, pasikabins iškabą ir turės telefoną, kuriuo kas nors atsiliepia, nesunkiai gaus didžiausią įvertinimą.
Dabar – keturios žąsys iš penkių.
