Giminės puoselėjimo ritualas
Biržuose geriau neklausk, ar aludarystė tikrai vertingas tautinis paveldas. Gali likti nesuprastas. Alaus darymo tradicijos šiame krašte turi labai gilias šaknis, šio gėrimo receptus giminės vyrai perduoda iš kartos į kartą. Biržiečiai savo kraštą laiko lietuviško alaus tėvyne.
Biržietis projektuotojas ir žinomas gitaristas Richardas Mikšys aludarystės išmoko iš savo tėvo. Šiam receptą perdavė tėvas ir senelis.
Sodeliškių kaime gyvenusi giminė buvo kelintos kartos aludariai. R.Mikšys žino, kad 1914 metų kare žuvęs prosenelis irgi darė alų.
Aludarių būta ir iš mamos giminės. Suoste gyvenę seneliai turėjo krautuvėlę, joje vyrus nemokamai vaišindavo savo gamybos alumi.
R.Mikšiui alaus darymas ne darbas ir ne uždarbis. Savos gamybos gėrimo jis neparduoda. Padaro draugams ar kolegoms choristams kokių nors švenčių proga. R.Mikšys dainuoja kameriniame chore „Viktorija“ ir ansamblyje „Širvena“.
„Aludarystė – gyvenimo būdas ir pomėgis, giminės puoselėtas ritualas. Nuo mažų dienų matydavau, kaip daigina miežius, verda apynius, tekina misą, kaip rūgsta alus. To amato niekad specialiai nesimokiau, tiesiog užaugau su alumi“, – šypsosi vyras.
Produktai vienodi, o skoniai skirtingi
Pirmas supratimas, kad jis yra aludarystės tradicijų tesėjas, vyrui toptelėjo į galvą statantis namą. Buvo dar jaunas vyrukas, tik ką baigęs mokslus ir neseniai vedęs. Prie statybų reikėjo pagalbos ir kartu vaišių talkininkams. Tada prisiminė, kad žino, kaip alus verdamas. Per pirmą bandymą konsultavosi su tėvu, dar dėdė patarimais pasidalijo.
Ir nuo to karto R.Mikšio namuose dažnai pakvimpa šutinamu apyniu ir miežio grūdu. Vyras suskaičiavo, kad per metus jis apie dešimt kartų daigina salyklą ir raugia alų, panašiai tiek švenčių būna draugų ir giminės rate, joms biržietis dovanai padaro alaus.
Alus – gyvas daiktas, kiekvieno aludario gaminys turi skirtingą skonį. R.Mikšys tą patikrinti bandė su kaimynais, visi vienu metu darė alų, o ragaujant paaiškėjo, kad gėrimas visų skirtingas.
„Tėtis dirbo pieninėje. Išėjusį į pensiją jį dar ilgai kviesdavo užraugti kefyrą. Atrodo, viskas vienodai daroma, o skonis ne tas, ir baigta. Taip ir su alumi, produktai tie patys: vanduo, miežiai ir mielės, o skoniai skirtingi“, – ką reiškia kiekvieno meistro ranka, aiškino aludaris mėgėjas.
Gėrimu nepiktnaudžiavo
„Senovėj mūsų krašto kaime nebuvo šnapsų, vien alus, ir cukraus į jį mažai dėjo. Ir gėrimo tradicijos buvo kitokios. Per visą gyvenimą tėvelį įkaušusį mačiau tik vieną kartą, kreivai ėjo per balą. O šiaip visad turėjo saiką, alumi nepiktnaudžiavo. Grįžęs iš darbo, prieš valgį, išgerdavo porą stiklinių, sakydavo: „Va, dabar jėgos įgijau“, – prisiminė R.Mikšys.
Iš vaikystės R.Mikšys prisimena, kad apynių alui ieškoti šeima eidavo į mišką, specialiai važiuodavo į Latviją, ten prie upės būdavo priaugę vešlių kvepiančių spurgų.
Dabar laukinių apynių aludaris nebeužtinka.
„Naminis alus turi būti tik visiškai natūraliai pagamintas, kitaip sakant, išpuoselėtas, sudėti į jį reikia daug, ne vien fizinio darbo, bet ir dvasinės šilumos. Alaus darymas – ištisas ritualas, tarsi apeiginis veiksmas, ypatingas procesas. Jei esi piktas, viskas nervina, stokoji geros nuotaikos, geriau tą dieną alaus darymo nė nepradėti, nes visos neigiamos emocijos „susidės“ į alų“, – mokė R.Mikšys.
Spyrei į statinę, gausi į akį
Giminėj iš lūpų į lūpas perduodamas persergėjimas, ko nevalia daryti, kai aludaris užsiima savo darbu.
Patalpoje, kur rūgsta alus, nevalia triukšmauti, rėkauti ir šiukštu statinių nespardyti, esą šių piktas bildinimas pritrauks baliuje muštynes.
Kartą kaimynas paprašė R.Mikšio padaryti alaus jo išleistuvėms į pensiją. Gėrimo perkošimui atsinešė savo statinaites, įėjo garsiai šnekėdamas ir tarą bildindamas.
Aludaris jį sudraudė, paprašė tyliau ir pagarbiau su alumi elgtis. Kaimynas nustebo, kas čia tokio, koks dar prietaras?
„Paaiškinau, kad senovėje sakydavo, jog apspardžius rūgstančio alaus kubilą balius bus su muštynėmis. Kaimynas šūktelėjo, kad reikia pabandyt, kelis kartus specialiai spyrė į statinę. Ir buvo balius kaip pagal užsakymą – su kumščiais. Savoje kompanijoje mušeikų nebuvo, bet atėjo agresyvus pašalietis ir sukėlė karą“, – juokėsi pasakotojas.
Pirma buvo alus, tik paskui duona
Šiaurės Lietuvos aludarystės tradicijas, kaip tautos kulinarinį paveldą, saugo Biržų krašto muziejus „Sėla“.
Miežio grūdo gėrimui yra skirta turtinga ir išsami ekspozicija „Alaus kelias“. Ji atidaryta norint iš įvairių šalių atvykstantiems turistams pristatyti mūsų šalies kulinarinio paveldo savitumą.
„Klausiate, kaip alus atsirado? Paliko moteris raugo, lietus užlijo, po kurio laiko kažkas paragavo, pajuto, kad į galvą trenkia. Kai norėjo ūpą pakelti, prisiminė tą reikalą, taip ir prasidėjo...“ – šmaikštauja muziejaus vadovas Gintaras Butkevičius.
„Dar akmens amžiuje, kai žmogus išmoko auginti miežius, iš pradžių ne duonai juos augino, o apeiginiam gėrimui, padedančiam su dievais susisiekti“, – apie pirmapradę alaus funkciją jau rimtai aiškino muziejininkė Snieguolė Kubiliūtė.
Kartu su alumi radosi šokiai ir dainos, vingrios instrumentų melodijos.
Vyrai, nuo lūpų alaus putą nubraukę, pūsdavo skudučius ar ragus. Nestiprus miežinis gėrimas šiek tiek svaigino, bet nevertė iš kojų.
Per komediją – aludarių karalius
Ekskursijų vadovė Rima Binkienė palydi į Radvilų rūmų pusrūsį, kuriame ir apgyvendinta istorinė aludarių karalystė. Joje autentiškais eksponatais tiksliai atkurta alaus darymo darbų eiga.
Iš Biržų krašto aludarių į muziejų atkeliavo kubilai, piltuvai, samčiai, koštuvai, statinės, moliniai ąsočiai, įvairūs matavimo indai ir kitokie rakandai, naudoti aludarystės procese.
Čia pat eksponuojami miežių sėją, pjūtį, kūlimą, malimą pristatantys daiktai: arklio pavalkai, plūgas, akėčios mediniais akėčvirbaliais, sėtuvė, dalgelė su grėbleliu, dalgis ir priekaliukas ašmenims plakti, kūlimo įrankiai – spragilai, arklinis miežių kūlimo volas, medinės šakės, semtuvas grūdams semti ir vėtyti.
Ekspoziciją sudarė muziejininkė Jadvyga Kriščiūnienė. Aludarystė jai pažįstama ne iš knygų, o iš gyvenimo. J.Kriščiūnienės mama Joana Taurienė buvo žinoma Pagervės kaimo aludarė. Būsima muziejininkė vaikystėje ne tik stebėjo alaus darymo procesą, bet ir ne kartą talkino motinai.
Iš Biržų krašto kilusio legendinio režisieriaus Boriso Dauguviečio parašyta ir gausybę kartų įvairių režisierių statyta komedija „Žaldokynė“, kurios pagrindinis veikėjas aludaris Jokimas Žaldokas, nėra talentingo autoriaus pramanas.
B.Dauguvietis prototipu paėmė savo pažįstamą aludarį Jurgį Žaldoką, tas B.Dauguvietį alų daryti išmokė. Dabar biržiečio aludario J.Žaldoko portretas puošia muziejaus sieną, jis laikomas aludarių karaliumi.
„Nebuvo Žaldoko alus kažkuo ypatingas, skanus gerti, ir tiek. Mūsų krašte daug kas alų darė, muziejus turi ir kitų aludarių aprašymų, papročių, nuotraukų, asmeninių daiktų. Tai B.Dauguvietis biržietį aludarį per savo komediją savaip išgarsino“, – pasakoja R.Binkienė.
Jei šurmulio per daug, neša antroko
Lietuviai alų gerbė. Biržiečiai svečius vaišindavo pirmoku – stipriausiu alumi. Jei pamato, kad kompanijoje per daug šurmulio, pivorius atneša silpnesnio, antroko.
Būdavo, visi vyrai geria iš vienos stiklinės, leidžia ją ratu. Jokių tostų, vienintelis „unt sveikatų“.
„Tai buvo švenčių, ypatingų progų gėrimas, gaila, kad dabar alus virto kasdienybe. Anksčiau šiokiadieniais pilvelis buvo tuščias, šventė buvo šventė, o dabar vos ne kasdien tortai, pyragai prieinami. Gal dėl to mes tokie liūdni ir nelaimingi, net per Kalėdas ir Velykas tie patys pyragai“, – kad alus ir pyragai praranda šventinį išskirtinumą, apgailestavo S.Kubiliūtė.
Seniau kaime alus buvo savotiška bendravimo priemonė. Lengvai įraudusiems kaimynams besėdint prie stalo radosi ir vaišių dainos.
„Pasakoti apie alų ir nė kvapo neduoti pauostyti? Sodinam lankytojus prie baltai užtiesto stalo, reikia ir linguoti, ir dainuoti“, – kaip muziejuje pristatomos aludarystės tradicijos, pasakojo R.Binkienė.
Ji perspėja, kad Biržų krašte šiukštu nevalia sakyti „išviriau alaus“, čia sakoma „alų daro“.
