Kai vienas didžiausių Britanijos maisto žurnalų, nacionalinio transliuotojo, BBC, pavadinimu pažymėtas žurnalas „Good Food“ (tiesą sakant, ten BBC – tik vardas: jo leidėjai ir autoriai niekaip su televizija ir radiju nesusiję) parašė apie lietuviškus didžkukulius, visi apsidžiaugėme – pagaliau mūsų maistas jau ir civilizuotų žmonių aprašytas.
Daugelis atkreipė dėmesį, kad receptas nei šioks, nei toks: taip cepelinų ir juo labiau spirgų niekas Lietuvoje negamina, o jei ir gamina, tai niekam nepasakoja.
Dėl šio fakto esu labai laimingas, nes pagaliau mes sužinojome, kaip jaučiasi užsieniečiai, kai lietuviai kūrybiškai perdirba jų patiekalus. Sušiai su kiauliena, „Kunigaikščių“ ir „Žalgirio“ picos, puoštos tarkuotomis morkomis, kokoso drožlėmis ir vėdarais, Cezario salotos su voveraitėmis, vyšniniais pomidorais ir raugintais agurkais – visa tai taip pat klaikiai atrodo kitoms tautoms, kurios šiuos patiekalus pažįsta visai kitokius.
Tačiau priemonių imtis nereikia. Lietuvos ambasadoriui nereikia rašyti notos žurnalo leidėjams ir tikslinti informacijos: receptai toks jau dalykas – jų nesaugo autorių teisės, juos gali kaitalioti kas sugalvojęs, ir jei kas nors Meksikoje norės pagaminti mūsų cepelinus su aitriaisiais pipirais ir kukurūzų traškučiais, mes jiems neuždrausime.
Svarbu yra tai, kad pagaliau mes patikėjome, kad mūsų tradicinis patiekalas pasirodė iš esmės priimtinas užsieniečiams. Prašau, jei jums knieti pasakyti, kad didžkukuliai yra ne mūsų, tai nesakykite šito, nes jūs nieko neišmanote, o aš išmanau, ir būtent todėl aš rašau straipsnius, o jūs darote gyvenime tai, ką darote.
Mes, lietuviai, dažnai nudegdavome, siūlydami savo patiekalus užsieniečiams, nes jų tam neparuošdavome psichologiškai. Pavyzdžiui, aš esu vaišinęs krūvą svečių iš Britanijos cepelinais, alumi ir degtine viename Vilniaus restorane, kurio jau nebėra (ne, ne dėl to, kad mano svečiai viską suvalgė, tiesiog atėjo laikas pasikeisti savininkams). Pasakiau jiems, kad tai bus sunkiausias ir riebiausias patiekalas jų gyvenime, ir paklausiau – ar tikrai norite?
Nuo persergėjimų jiems sukilo azartas, nė vienas nenorėjo pasirodyti nugalėtas, ir kibo į cepelinus, o daugelis paskui užsisakė antrą porciją. Daugelis į viešbučius grįžo taksi, o kitą dieną iš ryto jau nebegalėjo žiūrėti į maistą, tačiau įspūdis liko teigiamas.
„Žinojau, kad gerai nebus, tačiau kartais reikia gyventi nesisaugant“, - sakė man vienas jų, anksčiau Japonijoje rijęs gyvas krevetes (reikia pajusti, kaip jos spurda, slysdamos per stemplę – potyris ne kiekvienam).
Aš laukiu, kad jau dabar koks nors Vakarų žurnalas žengtų dar vieną žingsnį, ir parašytų apie tai, kaip reikia gruzdinti šaldytus koldūnus, arba pradžiugintų savo auditoriją keptos daktariškos dešros receptu. O tuomet jau ateis laikas batonui su majonezu.
