Andrius Užkalnis: „Sumuštinių kavinė – ne provincialams“

Apie šią kavinę rašyčiau turbūt net tuomet, jei ji nebūtų buvusi atidaryta: negaliu būti abejingas vietai, kuri yra tiesiai priešais mano mokyklą, dabar – S.Nėries gimnaziją. Ši mokykla iš dalies prisidėjo prie to, kad išaugau toks, kuriuo pusė Lietuvos didžiuojasi. Ką mano kita pusė Lietuvos – jau kitas klausimas.

Daugiau nuotraukų (1)

Andrius Užkalnis, „Stilius“

2015-01-29 07:00, atnaujinta 2018-01-14 18:36

Tas Dominikonų ir Vokiečių gatvių kampas mano vaikystės laikais vadinosi kitaip: vokiečiai būdavo tik fašistai iš filmų apie karą arba kryžiuočiai, arba revanšistai iš Vokietijos Federacinės Respublikos, sutinkantys savo teritorijoje įkurdinti sparnuotąsias raketas, todėl gatvė vadinosi Muziejaus.

O dominikonai vienuoliai – klerikalai prakeikti – apskritai negalėjo būti minimi, todėl jų garbei dabar pakrikštyta gatvė vadinosi Juozo Garelio. J.Garelis buvo komunistas ir kenkėjas, tarpukariu pardavinėjęs savo tėvų žemę Kremliui ir, ačiū Dievui, užvertęs kanopas ir iškeliavęs pas velnius likus porai savaičių iki sovietų okupacijos 1940 metais – negalima sakyti, kad visai nebūna teisingumo.

Dabar ten kavinė „Mood Makers Cafe“ (išvertus iš anglų kalbos, reikštų nuotaikų kūrėjų kavinė, kaip čia nesistebėsi tokiu kūrybišku pavadinimu), nepriklausanti jokiam tinklui, turinti daugiau maisto – sumuštinių ir pyragaičių – nei tos kavinės, kurios specializuojasi vien kavą parduodamos. Ir daugiau kavos nei, sakykime, vien sumuštinius parduodantis „Subway“.

Vieta auksinė, ypač vasarą, nes po Antrojo pasaulinio karo rusų architektų išgriauta gatvė, nepaisant savo baisumo, yra didžiulis miestiečių ir svečių traukos centras. Interjeras santūrus, klientūra išgryninta. Ir gerai, kad taip: gal kainos padeda išvaryti centų krapštytojus, o gal šiaip atmosfera suaugusi.

Taip pat kaip ir didieji kavinių tinklai, kažkada užaugę būtent paauglių dėka, jie šiais laikais labiau galvoja ne apie paauglius, o apie tuos, kurie nesirenka kavos pagal puodelio kainą. Ir gerai. Apie inkščiančią jaunąją kartą vis tiek visi pagalvoja, o kas pagalvos apie mus, suaugusius, kurie pražilo dėl Lietuvos nerimaudami?

Todėl tegu paaugliai šiandien žino, kad man atostogos ir jais bei jų tuščiomis kišenėmis aš rūpintis atsisakau.

Kavinėje yra visokios kavos – tas pats pasirinkimas kaip ir daugumoje vietų. Vidutinio dydžio „Americano“ kainuoja 1,78 euro – sakyčiau, žmoniškai. Jei sakote, kad tai brangu, greičiausiai Vakaruose nesate buvę. Pasakysiu dar ir tai, kad jūs pelnytai ten nebuvę, nes niekam ten jūsų nereikia, sėdite ir sėdėkite ten, kur dabar esate, provincijoje gimėte, joje greičiausiai ir mirsite.

Valgiaraštyje – keturi sumuštiniai, pageidaujamo su kalakutiena šiandien kaip tyčia nėra, nes neatvežė kalakutienos. Tai pasikvieskite tiekėjus, kurie jums turėjo suknistą kalakutieną atgabenti, ir beskite juos veidu į dubenį su salotomis, pamurdykite gerai, nes nėra labiau erzinančio dalyko nei užsisakius tai, kas yra jūsų valgiaraštyje, išgirsti istoriją, kuri prasideda: „Žinokit...“ Aš nenoriu žinoti, aš noriu užsisakinėti be spėliojimo.

Be to, valgiaraštis nėra išgraviruotas metalo plokštėje, jis parašytas ant lentos. Nutrinkite, jei ko nors neturite, tik, dėl Dievo meilės, nelinksminkite klientų tuo „žinokit...“, nes ne lankytojo reikalas jūsų apsileidę, netikę tiekėjai, kuriems kaip tyčia sugedo furgonas arba kaip tyčia susirgo vairuotojas, arba dar kas nors. Visada jiems kas nors.

Klausykit, ar matėt kada nors, kad „McDonald’s“ neturėtų kurio nors mėsainio, kuris įrašytas jų valgiaraštyje? Vienu žodžiu, padėkokit savo tiekėjams, kad radau prie ko prisikabinti.

Nepamirškite: jei ką ir reikės išdeginti ugnimi Lietuvoje 2015 metais, tai restoranų valgiaraščius, kurie yra pasakojimai apie tai, kas būtų, jei tiekėjai viską atvežtų. Aš noriu valgiaraščių, iš kurių galiu drąsiai užsisakinėti. Ir nesigraužkit, kad jus „kaip tyčia“ nuvylė tiekėjai tą dieną, kai pas jus atėjo žinomiausias šalies maisto kritikas. Jie jus nuvils ir vėl, jei nešveisite jų velniop, tų nenaudėlių.

Sumuštinis su lašiša (3,30 euro) buvo neblogas – majonezo daugokai, bet duonelė traški ir daržovių daug. Karštas sumuštinis su saliamiu ir tąsiu sūriu patiko dar labiau (2,70 euro), ir vis ta pati traški duonelė. Taip, jie daro gerus sumuštinius. Aš čia ir vėl valgysiu sumuštinį, ir tai yra didelis pagyrimas.

Vitrinoje daug saldumynų, paragaujame spurgą už 1 eurą ir tris migdolinius orinukus („macaroons“). Spurga kiek nuvilia, bet gal čia skonio reikalas: taip, parašyta, kad su džemu, bet jis panašus į tą, kuris buvo mano vaikystės sovietinėse spurgose, nes daugiau neturėdavo ko į jas dėti. Aš tokių nepasiilgstu, kitiems gal kitaip atrodo.

Orinukai (1,19 euro už vieną) buvo puikūs, nors gal ir ne tokie, kokius snobai sako valgę Paryžiuje ir Milane. Aš irgi jų ten valgęs, taigi tiktai neaiškinkit – vilniškiai orinukai buvo adekvatūs ir džiuginantys.

Kava buvo puiki, nenuvylė. Kava, sumuštiniai ir desertas dviem žmonėms kainavo 14,35 euro.

Būčiau davęs penkias žąsis iš penkių, nes labai mėgstu sumuštinius, bet dabar teks duoti keturias – padėkokite savo tiekėjams. Galėsiu oficialiai pakeisti į penkias, kai atsiųsite man nuotrauką, kurioje visi tiekėjo darbuotojai alkūnėmis skaičiuoja elgetos centus susirinkę prie Darbo biržos.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.