Vieni sako, kad tai taip pat puiku, kaip ir anksčiau aprašyti „Ridikai“ prie kelto į Kuršių neriją (restoranas, kurį žino daugelis, – sako, ten kartais šeimininkai auklėja svečius ir net nejuokais juos bara), kiti sako, kad „Pankolis“ – tokia pat nesąmonė kaip tie patys „Ridikai“. Treti priduria, kad abu restoranai susiję, nes iš vieno virėjas išėjo į kitą, ar kažkas panašaus.
Na, bent jau vieta padoresnė už „Ridikų“ – šaltoje ir niūrioje žieminėje Klaipėdoje, Herkaus Manto gatvėje, erdvios patalpos, daug ryškių spalvų ir ant sienos – tapetai su visokių prieskonių nuotraukomis.
Dar tik ankstyva popietė, bet prie vieno staliukų jau sėdi gerokai prisivaišinęs svečias, kuris, o, varge, pasirodo, mane pažįsta, ir išgertas per dieną alus jį įkvepia garsiam sveikinimui. „Užkalnis!“ – rėkia per visas patalpas, kone trypdamas kojomis iš laimės. Aš pridedu pirštą prie lūpų, sakydamas: tyliau, nesisklaidyk. Jis supranta mano gestą, esą aš bandau jam paaiškinti, kad niekam neatskleistų paslapties, kad čia pas juos atėjo garsus maisto kritikas (jo žodžiai, ne mano). Labai garsiai šnibždėdamas būtent tai ir praneša visiems, liepia padavėjai ir virtuvei stengtis kuo labiau. Jo niekas neklauso.
Tos padavėjos nepamokysi: ji pati pamokys ką nori, kaip netrunka sužinoti kiti svečiai – prie stalo sėdintis mažametis paprašo kolos ir tuojau pat gauna velnių, taip pat ir padavėjos paaiškinimą, kad čia kolos nėra ir būti negali, nes čia tik geras ir sveikas maistas. Na, gerai, supratau, aš kolos neprašysiu, taip pat ir gruzdintų bulvyčių, būnu tyliai. Viskas gerai. Su viskuo sutinku, tik neskriauskite.
Padavėjos dėmesį nuo manęs atitraukia prie gretimo staliuko prisėdę įkyrūs vyresnio amžiaus vyriškiai, kuriems širdyje metai neužgesino romantinės aistros: vienas išsamiai aiškina padavėjai, kodėl šį kartą, ir tik šį kartą, jis nebandys sužinoti jos telefono (gal todėl, kad skuba į proanūkio vestuves), bet šiaip jau tegu ta padavėja saugojasi. Diedukas žada ją vilioti Amūro strėlėmis kitą sykį.
Pagalvoju, kad čia, Klaipėdoje, tikrai kažkokie ypatingi ir lankytojai, ir aptarnaujantys, gal čia šaltas vėjas nuo jūros tokio temperamento žmonėms įpučia arba tiesiog žiemą taip nuobodu, kad gyventojai širdyje atranda vikingų aistrą ir manieras.
Metas man užsisakyti maisto. Valgiaraštis surašytas lentoje, patiekalų nedaug, ir daugelis kažkokie tikrai paprasti, naminiai (gal ir tikrai, maistas kaip tuose „Ridikuose“, kur viskas turi kuo labiau priminti namus). Šviežių kopūstų sriuba (1,50 Eur) tikrai labai nebrangi ir tikrai kaip namie, o ne kaip restorane. Aš neturiu prie ko prikibti, išskyrus galbūt tai, kad į restoranus paprastai einama kitokio maisto. Nors tokių juokingų kainų (pusantro euro) irgi restorane nesitikiu.
Lėkštė keptų širdelių (3 Eur) atrodo kaip labai prabangus užkandis prie alaus – žinau, širdelės yra maistas ne kiekvienam, kaip ir kokie nors gruzdinti vištų skrandeliai, tačiau kas juos mėgsta, mėgsta iš visos širdies. Visai nieko, sakyčiau. Skonis stiprus, išraiškinga, atrodo estetiškai. Jei nebūčiau prie vairo ir gerčiau prie jų alų, o ne pankolių arbatą (1,30 Eur), gal patiktų dar labiau. Bet čia jau mano problema, ne restorano.
Jautienos patiekalas, pavadintas „Toskana“ (7 Eur), yra dar vienas neblogas pasiūlymas, kuris yra kaip namie, tik jau salotėlių mišrainėlių pridėta tiek, kaip pas kokią tetą, kuri netikėtam svečiui sudėjo į lėkštę viską, kas atliko nuo vakarykščio pokylio. Išeina makalynė be aiškios idėjos, toks truputėlį senamadiškas lietuviškas pateikimas, kur kuo daugiau visko, tuo geriau – sakau, dar stinga tik silkutės, kokosų drožlių, ananasų griežinėlių, marinuotų slyvų ir galbūt mandarino, tada jau būtų viskas. Antra vertus, tai šiokia tokia kelionė į praeitį, į gilumines lietuviško kulinarinio skonio šaknis.
Tuno kepsnys (7,50 Eur) buvo žadėtas toks, kokio dar neragavau (padavėja sakė, kad taip apie jį atsiliepia daugelis svečių). Tunas geras, neperkeptas ir švelniai rožinis prapjovus, tačiau nedrįsčiau sakyti, kad tokio nesu ragavęs. Na, gal tiesiog anksčiau užeidavo žmonės, kurie mažiau visko ragavę arba galbūt iki tol buvę tik picerijose.
Šokoladinis desertas „Ugnikalnis“ (2 Eur) buvo geras, profesionaliai paruoštas, bet bendro įspūdžio nepakeitė: kokybiškas maistas, kiek senamadiškai patiektas, nors ir su meile sumeistrautas. Jokių priekaištų: tokio irgi reikia, ir labai gerai, kad yra kas padeda žmonėms susiliesti su jų asmeniniais vaikystės sentimentais. Juo labiau kad kainos tokios mažos, kad atrodo kažkieno subsiduotos (o gal mane pamatė ateinantį ir skubiai viską perrašė, ką aš žinau). Dviese sumokėjome 23,60 Eur ir palikome arbatpinigių.
Ir šiaip, ir taip perkratau įspūdžius ir galvoju. Nors ir keisti lankytojai, ir padavėja valdinga (gal mokosi kokio verslo administravimo Klaipėdos universitete ir jį baigusi bus pramonės ir verslo kapitonė, kasdien rikiuos ir statys žmones į vietą ir vartys milijonus), bet valgyti skanu. Nors specialiai dėl to maisto iš sostinės į Klaipėdą nevažiuočiau. Gal reikėtų pažadinti širdyje šiek tiek išmonės ir kažkaip atitrūkti nuo mamos prijuostės kvapo ir serviravimo įpročių. Neblogai. Trys žąsys iš penkių.
