Iš visų pasaulio kampelių suaugę vaikai važiuoja pas savo mamas, močiutes, tetas. Ir nesvarbu, kad kažkur krenta lėktuvai, teroristai sprogdina oro uostus, o keliuose susidaro automobilių grūstys ir padaugėja eismo nelaimių. Vis tiek privalu grįžti į vaikystės namus valgyti Velykų pusryčių.
O mamos tam vaikų sugrįžimui visada ruošiasi nuoširdžiai ir iš anksto: kepa pyragus, žuvį, mėsą, maišo salotas ir mišraines, verda kisielius ar kompotus, margina margučius.
O kur dar galybė šaltų užkandžių – retuose namuose per Velykas, kaip, beje, ir per kitas didžiąsias metų šventes, stalai nelūžta nuo valgių gausos.
„Valgykit valgykit, dar daug yra!“, „Paragaukite šito nuostabaus pyrago“, „Jeigu visko nesuvalgysit, oras kitądien nebus saulėtas“, „Aš taip stengiausi, o jūs nieko nevalgote. Negi neskanu?“
Kiekvienuose namuose skamba kone identiški susirūpinusių šeimininkų raginimai valgyti. Ir nesvarbu, kad valgytojai jau po šaltų užkandžių jaučiasi visiškai sotūs ir mieguisti.
Atsikalbinėti nuo raginimų valgyti nepadeda niekas. Mamoms nesvarbu, kad aplankius šiuos namus gal dar teks skubėti kitur, kur taip pat lauks gėrybėmis nukrautas stalas ir svečių sotumu susirūpinusi šeimininkė.
Neseniai sužinojau, kodėl taip yra. Pasirodo, raginti svečius kuo daugiau valgyti, reikalauja nerašyta etiketo taisyklė. Apie tai dar XIX amžiuje rašė literatas ir kraštotyrininkas Liudvikas Adomas Jucevičius. Štai citata:
„Kai svečias atvyksta, tuoj sodina jį už stalo, į kampą, stato jam krupniko (degtinės, virintos su medumi ir visokiais prieskoniais), o jeigu neturi, tai paprastos „baltosios“, duoda visokių valgių, tarp kurių kiaušinienė yra pirmoje vietoje. Svečias, žinantis mandagumo dėsnius, nieko neprisiliečia, ligi jo primygtinai neprašo. Iš to atsirado priežodis: „Buvo visko, tik privertimo nebuvo.“ Jo amžininkas Simonas Daukantas savo 1845 metais išleistame veikale „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ panašiai rašė apie žemaičių vaišingumą:
„Nesgi nėr žmogaus pasauly, kurs būtų buvęs Žemaičiuose, o nebūt tenai įsigėręs ir nenumylėtu palikęs, užvis jei jis sukalbėti su jais galėjo. Pirmasis jų darbas buvo nuvesti svetį, kaip sakiau, į pirtį, išpėrus paskui gerai jį išvaišinti ir šiltoj troboj išgulinti ir, taip pamylėjus, dar jį palydėti, kad jam nieko pikto kely nenutiktų.“
Taigi neskubėkite burnoti, kad mamos per didžiąsias šventes stengiasi sugriauti jūsų planus maitintis sveikai ar sulieknėti.
Jos tiesiog paiso iš kartos į kartą perduodamo etiketo nepalikti svečio alkano ir nenumylėto ir nepamiršti bent kelis kartus paraginti pavalgyti dar.
Beje, atsargiai! Toks etiketas gali būti suprantamas ne visur. Štai teko girdėti istoriją, kaip viena jauna studentė, besisvečiuodama svečioje šalyje, mandagiai atsisakė šeimininkų siūlymų paragauti viliojančiai atrodančio patiekalo.
Studentė manė, kad iškart sutikti valgyti nemandagu ir laukė, kol šeimininkai ją paragins paragauti skanėsto antrąkart.
Deja, šeimininkai nusprendė, kad mergina šio patiekalo tiesiog nemėgsta, tad daugiau jo taip ir nepasiūlė.
