Kitaip ir neturi būti tautai pamažu suvokiant, jog maistas yra ne tik angliavandenių, baltymų ir riebalų mišinys, bet ir kultūrinis projektas, kuriame vienodai džiaugsmo gauna tiek jo kūrėjai, tiek vartotojai.
Na, kadangi restoranas susideda ne tik iš virtuvės, bet ir iš aptarnavimo bei interjero, pakalbėsime apie profesiją, kuri, aiman, dar nesulaukė tiek dėmesio ir pagarbos. Ne, kalbu ne apie interjero dizainerius. Tie tai dėmesio turi tiek, kad dar galėtų paskolinti ne tokių populiarių sporto šakų čempionams. Kalbėsime apie svarbų ir reikšmingą padavėjo pašaukimą.
Ar pastebėjote, kaip dažnai mandagus aptarnavimas atperka nedidelius maisto trūkumus? Laiku nutviskusi šypsena, delikatus komplimentas, ir staiga rūdys ant kotleto nebeatrodo tokios atgrasios? Ir, atvirkščiai, sugižusi veido išraiška virš lėkštės gali numušti bet kokį norą tinkamai įvertinti į tą lėkštę sukrautus kulinarinius stebuklus.
Apie geruosius aptarnavimo pavyzdžius nekalbėsime, nes, priešingai Levo Tolstojaus „Anos Kareninos“ įžangai, visi laimingi padavėjai yra nepanašūs, o visi blogi – tarsi nuo vieno kurpalio nutraukti. Teisingiau, nuo penkių kurpalių.
Štai patys baisiausi tipai, besiveisiantys viešojo maitinimo įstaigose, kurie pietų ritualą gali paversti basiausia kančia.
Snobas. Paprastai reziduoja itin prašmatniose vietose. Kadangi yra kokį vieną kartą aptarnavęs užjūrio ministrą ar netgi sosto įpėdinį, nuolat vaikšto su vėžį varančia savivertės išraiška.
Neduokdie, patekus pas tokį užsisakyti ką nors pigesnio iš valgiaraščio – nužvelgs iš aukšto, ką ten iš aukšto, nužvelgs iš Tarptautinės kosminės stoties orbitos. O tada nutaisys atlaidžiai globėjišką fizionomiją, maždaug: tai ko tu čia apskritai atsivilkai, jeigu neturi pinigų mūsų firminiam „foie gras capuccino“ su trumų muslinu?
Vaikšto visuomet be galo oriai, niekur neskuba, tačiau iškart pasikeičia, jeigu į restoraną įžengia tas pats ministras ar sosto įpėdinis. Tada gali stebėti tiesiog neįtikėtinus jo stuburo lankstumo pratimus, o šypsena tampa saldesnė už saldžiausią valgiaraščio desertą.
Auksinė žuvelė. Ne, toks padavėjas ar oficiantė nesugebės išpildyti trijų norų. Tiesą sakant, net vieno, paties paprasčiausio noro nepavyks. Kadangi auksine žuvele tokia padermė vadinama todėl, kad dėmesį gali sutelkti ne ilgiau kaip kelioms sekundėms. Jeigu jūsų diktuojamas užsakymas viršija šią laiko atkarpą, jūsų problema, auksinė žuvelė vizgindama pelekais viską pamirš, vietoj kugelio atgabens kompotą, o vietoje kompoto – grūstų juodųjų pipirų.
Auksinės žuvelės galvoje, ten, kur vietoj smegenų žiaunos, niekuomet neužsilaiko jokia naudinga informacija. Gali kiek nori klausti, kaip ruošiamas vienas ar kitas patiekalas, žuvelė tik žiopčios be garso, tada pažadės pasiklausti virėjo, tačiau garantuotai ir šitai užmirš. Geriausia, kas gali nutikti su tokiu padavėju, tai, kad jis apskritai užmirš iš jūsų paimti pinigus.
Trečias brolis. Žinoma, gali būti ir sesuo. Neteigiu, kad įdarbintas vien todėl, kad restorano savininkas jautė giminaičio pareigą kažkur įkišti visos giminės pagranduką. Kadangi iš visų kitų darbų buvo išmestas jau trečią dieną.
Norų turi daug ir gerų, tačiau kažkas nutiko jo programiniam kodui. Ir su visa konstrukcija vien bėdos – rankos auga iš ten, kur turėtų augti kojos, kojos – iš ten, kur turėtų būti ausys, o vietoj galvos – apskritai vakuumas. Tokie padavėjai mėgsta apiplikyti klientus pro šalį nešama sriuba, per dieną sudaužo bent po kelias lėkštes, o patikėti jam ant stalo išdėlioti šakutes, peilius ir kitokius aštrius padargus – tai žaisti su ugnimi. Gerai, jeigu tik pats įsipjaus, o gali ir pusę miesto paguldyti į traumatologinį.
Paprastai jie dar kamuojasi ir dėl kitų negandų – labai sunkiai bendrauja su žmonėmis. Paklausus, ar galima atnešti aliejaus, jie tirštai nurausta tarsi paklausti ko nors labai nepadoraus, o visiškai nekalta frazė apie didkepsnio iškepimo laipsnį juos gali įvaryti į ašaras.
Pradedantysis. Dievaži, negaliu pasakyti, ar jam pasiseks jau poryt paleisti naują feisbuką ar bent jau kokį instagramą, tačiau jis tuo šventai tiki. Todėl veide amžinai sustingusi išraiška „aš-čia-tik-laikinai-reikia-šiek-tiek-eurų-bet-šiaip-čia-man-labai-tarpinė-stotelė“.
Jeigu tai mergina, akivaizdu, jog ji be penkių minučių manekenė (aktorė, dizainerė), todėl tokiems žemiškiems dalykams kaip karštieji ir šaltieji užkandžiai neturi laiko. Kiekvieną klientą laiko dangaus rykšte, atitraukiančia nuo didelių projektų, todėl viską atlieka atmestinai ir negrabiai. Vaikšto dažnai nematydamas žemės po kojomis, nes, suprantama, mintys aukštose materijose, todėl nuolat supainioja užsakymus, o tai nurodžius prispjaudo ant kotletų.
Yra ir mažesnių genčių ir porūšių – savas bičas, nuo kurio familiarumo net subtiliausias padažas ima panėšėti į kečupą, studentas, kuris amžinai vėluoja, menininkas, kuris meno dar neįvaldė, o amatas jam per žema, yra visokių. Todėl būtent po jų išmoksti vertinti tikrai gerą oficiantą ir supranti, kad tokiai likimo dovanai negaila pačių didžiausių arbatpinigių.
