Virtuvei neabejingi lietuviai D.Šimašiu- tę žino kaip kulinarinio tinklaraščio „Duok druskos“ autorę.
O šiandien ji varto dar spaustuvės dažais kvepiančią kulinarinę knygą „Prancūzijos virtuvė“, kurią sudaro receptai iš devynių šalies regionų. Ruošdama knygą lietuvė ne tik gamino, fotografavo ir ragavo daug prancūziškų patiekalų, bet ir keliavo po šalį.
„Nevadinčiau savęs Prancūzijos virtuvės eksperte, tačiau čia gyvendama jau 15 metų patyriau ir paragavau nemažai. Daug sužinojau ir rengdama knygą. Bet esu tikra – yra dar daug neatrastų dalykų“, – teigė naujai patirčiai visada atvira lietuvė.
Iš Veiviržėnų (Klaipėdos r.) kilusi Dangira iš Lietuvos išvyko prieš 16 metų. Pirmiausia – į Vokietiją dirbti aukle.
„Nei bėgau iš gimtinės, nei ieškojau geresnio gyvenimo. Buvau baigusi profesinę technikos mokyklą, norėjau mokytis toliau.
Bet tuomet buvo vykdoma mokymo reforma, vyko įvairūs perversmai. Nebuvo aišku, kur geriau mokytis. Nutariau, kad bent laikinai pasaulis man bus geriausias universitetas“, – pasakojo D.Šimašiutė.
Nė žodžio vokiškai nemokėjusios merginos negąsdino jokie iššūkiai. Dirbti aukle ją priėmė netoli Frankfurto prie Maino įsikūrusi šeima, auginanti dvynukes.
„Gyventi šeimoje – puiki galimybė pažinti svetimą šalį. Darbo turėjau daug, tačiau kartu gavau daug kultūros, gyvenimo pažinimo, kalbos pamokų. Man, jaunai merginai, tai buvo tikras sielos penas, atvėręs akis ir parodęs kitokį pasaulį“, – prisiminė D.Šimašiutė.
Dvi penkiametės, kurias teko prižiūrėti, buvo ne tik auklėtinės, bet ir kalbos mokytojos.
„Su jomis žaisdavome mokyklą, kurioje aš buvau mokinė. Be to, daug padėjo mergaičių motina – laisvu laiku ji mane mokė taisyklingai tarti žodžius“, – pasakojo lietuvė.
Praėjus vos porai mėnesių ji jau galėjo laisvai susikalbėti vokiškai.
Tačiau po metų vokiečių šeima ėmė lauktis dar vieno vaikelio, šeimininkė galėjo skirti laiką namams, todėl lietuvaitės paslaugų atsisakė.
Dangirai teko spręsti: grįžti į gimtinę ar likti svetur.
„Nutariau, kad noriu dar paklajoti po pasaulį. Norėjau toliau penėti sielą, todėl susiradau kitą šeimą, kuriai būtų reikalinga auklė“, – pasakojo ji.
D.Šimašiutę priėmė vokiečių šeima, gyvenanti Kanuose, Prancūzijoje. Kaip dabar juokdamasi pripažįsta moteris, tuo metu ji net nežinojo, kur tie Kanai ir kad ten auga palmės. Ir tuo labiau nenujautė, kad šis miestas taps tuo, kuriame ji įleis šaknis.
Istorija pasikartojo – išvykdama į Kanus ji visiškai nemokėjo prancūziškai. Tačiau gyventi naujoje šalyje nebebuvo taip sunku.
„Kanai – daugiatautis regionas. Patys prancūzai juokauja, kad tai – net ne Prancūzija. Keliaudamas po regioną gali išsiversti ir nemokėdamas prancūzų kalbos. Dėl to išmokti prancūziškai buvo sunkiau“, – pripažino lietuvė.
Dirbdama aukle naujojoje šeimoje ji praleido metus, tada atsisakė auklės darbo ir ėmė dirbti namų ūkio asistente – tvarkyti privačius namų ūkio reikalus.
Kaip Dangira atrado save kulinarijoje?
„Iki šiol prisimenu, kaip pirmą kartą išviriau sriubą. Tai buvo rūgštynių sriuba, o aš buvau 11 metų. Potraukį gaminti perėmiau iš mamos. Ji visada skaniai ruošdavo valgį.
Gyvenome kaime, valgydavome tai, ką užsiaugindavome darže. Bet viskas būdavo skanu.
Šiandien mama yra sunkios ligos patale, tačiau ji iki šiol nori gaminti, kepti pyragus. Jeigu jai per sunku, į virtuvę varo savo vyrą, mano tėvą. Ir jam diktuoja, ką ir kaip gaminti“, – pasakojo Dangira.
Ji taip pat jaučia didelę trauką virtuvei. Pasiilgsta jos, jeigu kur nors keliauja ir ilgesnį laiką negali pati ko nors pasigaminti.
„Kad ir koks geras būtų maistas restorane, man jis atsibosta. Ragaudama, užuosdama, matydama maistą lėkštėje noriu pakartoti tai pati. Tai mane įkvepia“, – neslėpė lietuvė, kurios namuose Prancūzijoje susikaupė didžiulė kulinarinių knygų ir žurnalų kolekcija.
Jos tinklaraštis „Duok druskos“ pirmiausia atsirado kaip visiems artimiesiems ir draugams prieinama receptų knygelė. Mat kai atvykusi į Lietuvą ar ją aplankiusiems svečiams Dangira paruošdavo vaišes, pasipildavo klausimai: kaip gaminti tą patiekalą, kaip kitą.
„Tekdavo visiems rašyti, pakartoti, dar kartą parašyti. Nutariau, kad receptus reikia sudėti į tinklaraštį. Iš pradžių jis buvo skirtas šeimai ir draugams. Net nesvajojau, kad bus pastebėtas“, – prisipažino savamokslė kulinarė.
Nuoširdžiai rašomą tinklaraštį pastebėjo ne tik skaniai pavalgyti mėgstantys lietuviai, bet ir leidyklos „Smaguris“ atstovai – jie ir pasiūlė Dangirai parašyti knygą apie Prancūzijos virtuvę.
„Dar prieš rašydama žinojau, kad, pavyzdžiui, Strasbūre valgomi rauginti kopūstai, Normandija garsėja grietine, sviestu, obuoliais. Bet daugybės kitų Prancūzijos vietovių nebuvau mačiusi. Dėl knygos lankiausi visuose juose – kad galėčiau ne tik pateikti receptus, bet ir šiek tiek papasakoti apie tos vietovės virtuvę. Norėjau ją pajusti, užuosti“, – pasakojo lietuvė.
Į knygą jį stengėsi įtraukti tokius receptus, kuriuos būtų galima nesunkiai pagaminti Lietuvoje, kad produktai būtų prieinami ne tik didmiesčių gyventojams.
Dangira tikina, kad kulinarinių knygų ar žurnalų nebūtina skaityti iš eilės: „Receptas – tai ne Biblija ar įstatymas, kurį būtina skaityti paraidžiui ir aklai jo laikytis. Tai tik gidas, idėja.“
Tad jeigu recepte nurodomas vienas ar kitas paukštis, pavyzdžiui, patarška, jį galima pakeisti višta. Gamindami prancūzai drąsiai keičia produktus – taip elgtis knygos autorė siūlo ir lietuviams.
Kasdienybėje ji daugiausia ruošia patiekalus pagal Viduržemio jūros virtuvės receptus.
„Pietų Prancūzijos virtuvė nepasižymi sviesto ir grietinės gausa. Ji lengvesnė, daug daržovių, alyvuogių aliejaus.
O štai gaminant pagal Normandijos ar kitų regionų virtuvės tradicijas teko naudoti daug sviesto – tiek sviesto, kiek suvalgiau ruošdama šią knygą, niekada nesu valgiusi“, – prisipažino knygos autorė.
Nepaisant to, prancūzai išlieka liekni. Kasdienis domėjimasis maistu ir gaminimas Dangirai taip pat nepakenkė, nors moteris pripažino nelabai mėgstanti sportuoti. „Stengiuosi laikytis pusiausvyros tarp gardaus riebaus ir sveiko, tačiau taip pat gardaus maisto. Stengiuosi daugiau judėti – ypač mėgstu ilgus pasivaikščiojimus gamtoje“, – pasakojo moteris.
Prancūzės, pasak jos, nesimaitina vien restoranuose – ir vyrai, ir moterys daug gamina namuose. Jie laikosi tradicijos susirinkti visiems prie vieno stalo ir pasimėgauti maistu, pasikalbėti.
„Prie stalo mezgasi pokalbiai apie maistą – kaip gaminti tą ar kitą patiekalą, kokių ingredientų dėti, koks vynas prie jo derėtų. Pietūs ar vakarienė prancūzams – ne šiaip sau valgymas, tai – procesas. Jie labai moka mėgautis gyvenimu ir mažomis smulkmenomis.
Prancūzams nebūtina sėdėti restorane, kad pasijustų gerai, – jie nusiperka batoną iš kepyklėlės, sūrio iš kitos parduotuvės, buteliuką vyno – susėda tiesiog gatvėje prie stalelio ir mėgaujasi pietumis bei pokalbiais“, – pasakojo lietuvė.
Ar būdama toli nuo gimtinės pasiilgsta lietuviškos virtuvės?
„Labai. O labiausiai pasiilgstu cepelinų. Prancūzijoje jų negaminu. Ir Lietuvoje cepelinų nevirčiau – manau, kad jais reikia mėgautis restorane, nes šiam patiekalui paruošti reikia labai daug darbo.
O štai šaltibarščių – taip, pasigaminu. Taip pat mėgstu paprasčiausias keptas tarkuotas bulves“, – pripažino D.Šimašiutė.
Burgundiškas jautienos troškinys
Receptas iš knygos „Prancūzijos virtuvė“
Reikės:
1,2 kg jautienos, geriausia sprandinės;
1 svogūno;
2 morkų;
4 česnako skiltelių;
45 g sviesto;
2 valg. š. aliejaus kepti;
2 valg. š. su kaupu miltų;
500 ml kokybiško raudonojo vyno, geriausia burgundiško;
300 ml jautienos sultinio;
1 lauro lapo;
3 čiobrelių šakelių;
250 g pievagrybių;
druskos, pipirų.
Jautieną supjaustykite 4–5 cm kubeliais ir labai gerai nusausinkite popieriniu rankšluosčiu. Svogūną supjaustykite kubeliais, morkas – stambiais griežinėliais, česnako skilteles smulkiai sukapokite.
Į didelį puodą, kurį galima pašauti į orkaitę, įdėkite 30 g sviesto ir įpilkite aliejaus. Gerai įkaitinkite ir suberkite ketvirtadalį mėsos, gerai apkepkite gabaliukus iš visų pusių ant gana stiprios ugnies, išimkite juos iš puodo, sudėkite į dubenėlį ir taip pat dalimis apkepkite likusius jautienos gabaliukus.
Orkaitę įkaitinkite iki 150 laipsnių temperatūros. Sumažinkite viryklės kaitrą, į puodą su likusiais riebalais suberkite pjaustytą svogūną ir morkas, kepkite 4–5 minutes, tada suberkite kapotą česnaką, kepkite dar minutėlę ir galiausiai suberkite apkeptus mėsos gabaliukus.
Apiberkite viską miltais, pakaitinkite minutėlę, tada apliekite raudonuoju vynu ir jautienos sultiniu. Pagardinkite pipirais, trupučiu druskos, įmeskite lauro lapą ir čiobrelių šakeles. Kai troškinys užvirs, puodą uždenkite ir pastatykite į karštą orkaitę.
Visiškai apie jį negalvokite mažiausiai 3 valandas, o labai panorėjus net ir dar viena valanda lengvos kaitros troškiniui bus tik į naudą.
Prieš patiekdami supjaustykite grybus griežinėliais, apkepkite juos su likusiu sviestu, pagardinkite druska, pipirais ir suberkite ant troškinio. Mėgaukitės su bulvių koše arba makaronais.
