Gražiame pastate įsikūręs jaukus restoranas – tokie pirmieji įspūdžiai, kurie leidžia tikėtis gero tęsinio pietaujant. Tad labai apsidžiaugiu, radęs restorano kamputyje laisvą stalelį, kurį greitai okupuoju.
Į padavėjos klausimą, ar būsiu vienas, atsakau, kad taip. Bet apsižvalgęs ir išvydęs pilnutėlę salę pasakau, kad keletą išalkusių galima drąsiai sodinti prie mano staliuko.
Pradedu susipažinti su meniu. Akys raibuliuoja nuo spalvotų paveikslėlių, kurie vieni už kitus gražesni ir akiai skanesni. Tad pasirinkti, ką valgysiu, išties sunku. Tuo labiau, kad skaitymą kiek apsunkina ant nuotraukų uždėtas tekstas. Vienu metu net pagalvojau, kad vartau ne meniu, o receptų knygą.
Tikrai didelis pasirinkimas, tad kai vėl priėjo padavėja, užsakiau tik dalį to, ką planavau valgyti. Likusią dalį užsakiau sulaukęs karšto užkandžio.
Smagu buvo stebėti padavėją, kai ji man nešė kalmarų žiedus, užkeptus tešloje. Ji taip ritmingai trepsėjo į salėje grojančios muzikos ritmą, kad tai mane prajuokino.
Kiek vėliau pastebėjau, kad šioje vietoje jie visi tokie „lengvai išsitaškę“. Tokie atsipalaidavę, o ne susikaustę gali būti tik šį darbą išmanantys ir seniai perkandę čia siūlomą asortimentą.
Ir barmenas nepadarė esminės klaidos, kurią daro dauguma jo kolegų – jis neįmetė į kvietinį alų citrinos, o tiesiog pakabino ją ant taurės krašto. Jis arba neturi ekstrasenso sugebėjimų nuspėti, kas mėgsta citriną aluje, arba žino, kad tai lietuvaičių „išmislas“, o ne atkeliavusi tradicija iš Meksikos ar dar kokios kitos šalies. Juk meksikiečiai į taip gerai mums Lietuvoje žinomą „Corona“ alaus butelio kakliuką laimo skiltelę įstato ne dėl skonio, o tam, kad ji atbaidytų muses, kurios bando įlįsti į butelį.
Tad man neteko makaluoti šakute po taurę gaudant citriną, kad ją padėčiau šalia taurės. Žodžiu, su personalu salėje viskas lyg ir gerai. Lieka degustuoti maistą ir įsitikinti, kad ir antra medalio pusė virtuvėje tokia pat šauni.
Buvau užsakęs mažą porciją kalmarų žiedų, tad atnešta savo dydžiu maloniai nustebino. Nustebino ir tai, kad mėgaujantis skambančia daina iš filmo „Pretty Woman“ ir ritmingai mušant kojomis ritmą po stalu bei visa tai palydint mėgavimusi skaniais kalmarų žiedais, ant mano stalo atkeliavo sriuba. Tad kai kitą kartą pro mano stalą vėl bandė prastraksėti linksmoji padavėja, aš ją perspėjau, kad niekur neskubu, tad picos norėčiau tuomet, kai baigsiu šiuos patiekalus.
Sprendžiant iš to, kad ji pasileido bėgte į virtuvę, padariau prielaidą, kad pica ant mano stalo būtų pasirodžiusi irgi neilgai trukus.
Kai atėjo eilė sriubai, aš prisiminiau vaizdelį iš meniu ir tai, kad mano apsisprendimą užsisakyti šią sriubą lėmė nuotraukoje besipuikuojančios 4 karališkos krevetės. Pažvelgęs į lėkštę jų pasigedau. Bet įmerkęs šaukštą aš visas keturias jas radau besislepiančias lėkštės dugne.
Sriuba išties skani, tarpusavyje puikiai derėjo visos daržovės, o gomurį maloniai degino Kajeno pipiriukai. Valgydamas sriubą aš supratau, kad užsakyti picą buvo eilinė mano klaida arba noras persivalgyti. Tad kai pica atplaukė ant mano stalo, aš paskanavau vos vieną gabaliuką.
Picą užsakiau taip pat mažąją porciją, tad priedų gausa mane maloniai nustebino. Vištienos gabaliukai sultingi, neperdžiūvę krosnyje, bei traški šoninė puikiai derėjo tarpusavyje.
Paplotėlis buvo iškeptas puikiai, kaip aš mėgstu sakyti, nebuvo pramiegota picą ištraukti. Smagu buvo stebėti ir salėje tuo metu sėdėjusius ir pietavusius. Jų reakcija, kai ant stalo atkeliaudavo užsakytas maistas, leido spėti, kad patiekalai pranoko lūkesčius.
Sąskaitoje puikavosi 17,85 eurų suma už vieno asmens pietus. Kainų šuolių Lietuvoje analitikai lai analizuoja, ar tai normalu, o aš nesigailiu už skanius pietus palikęs 20 eurų.
Vertinimas:
Interjeras - 9,
Švara - 9,
Aptarnavimas - 9,
Maistas – 9.
Viso: 36 balų (vidurkis – 9). Tad riebūs 5 nagučiai.
Su pagarba, Riebus katinas
