Tai nereiškia, kad visus šiuos metus tinginiauju ir nustojau lankytis naujose vietose, bet supratau paprastą dalyką – nuo šiol rašysiu tik apie tas vietas, į kurias grįžčiau dar kartą (tai nereiškia, kad nebus pastabų ar patarimų) arba mane taip sunervins, kad turėsiu apie tai pranešti kitiems. Tiesiog vidutinybėms nebeskirsiu laiko, kurio man ir taip trūksta.
Tad keliaukime į mano mėgstamą Užupį ir „Kitsch“.
Jau nepamenu, kas mums šią vietą rekomendavo, bet esu tikras, kad čia mes užėjome neatsitiktinai. O gal?
Viduje tvyro keistas chaosas. Bet ne tas blogasis, o gerasis chaosas, kuris neleidžia pamiršti jog esi Užupio respublikoje, o čia galioja visai kitos taisyklės.
Paveikslai, muzikos instrumentai, skirtingų spalvų kėdės, seno rūsio vaizdas – viskas kažkaip siejasi, nors logiškai to paaiškinti ir negali.
Prie mūsų prieina vyriškis. Padeda ant stalo įmautę su atspausdintais A4 lapais ir meniu. Kitur gal ir pasirodytų keista, bet čia – taip ir turi būti (tai Užupis). Jis ramiai ir išsamiai mums pasakoja apie šiandienos specialius pasiūlymus bei kitas subtilybes.
Po kurio laiko jis vėl prieina. Net nepastebime, kaip nuo eilinio maisto užsakymo mes pereiname prie malonaus pokalbio su šios užeigos savininku (?). Kadangi nežinojome, kurios sriubos labiau norime, jis mums atnešė paragauti įpylęs į taureles.
Galų gale užsisakome morkų ir imbierų sriubos (3 EUR), pastos su peperonata ir jautiena (8 EUR), „Kitsch“ sūrainį (6 EUR). Dar buvome ir desertą užsisakę, tik gavome patarimą palaukti valgio pabaigos ir pažiūrėti, ar jo dar norėsime (ir jis buvo teisus, neprireikė).
Sulaukiame sriubos. Porcija atrodo milžiniška, tad džiaugiamės užsisakę tik vieną. Jau po pirmųjų šaukštų esame daugiau nei ja patenkinti.
Nuostabiai egzotiškas skonis pritrenkia, ir mes nenustojame dalintis mintimis apie ją. Jei atvirai – pridėjus kokių glazūruotų riešutų ir trumų aliejaus turėtume „Onorė“, „Amandus“ ar kito puikaus restorano vertą skonį (už 3 EUR). Na, ir mes kiek pasigerinome sriubą, papildomai užsisakydami mėlynojo pelėsinio sūrio, kuris dar stipriau sudirgino skonio receptorius – gavosi nepaprastai įdomus saldumo/kartumo/sodrumo derinys.
Beje, už šios sriubos slypi ir visa atsiradimo istorija, kurią mes sužinojome iš pokalbio su šeimininku. Jau tada supratome, kad jis myli savo veiklą, o kai žmonės kažką daro su aistra, blogai gautis ir negali.
Po kurio laiko ant stalo atkeliauja antrieji patiekalai (viskas kiek užtruko, nes, pasirodo, buvo kepama šviežia duonelė mano sūrainiui).
Pradedu valgyti sūrainį. Vaizdas man vėl labai patinka, tik pradėjus kąsti pastebiu vieną trūkumą - kiek persistengta su bandelės kepimu, t.y. jos plutelė gavosi gana kietoka. Bet greitai perpratęs jos valgymo ypatumus pradedu mėgautis skoniu.
Viduje buvusio mėsos maltinuko skonis buvo visiškai kitoks nei paprastai būna mėsainių maltinukai. Mėsa buvo pikantiško skonio (gal ten buvo čiorizo ar panašių prieskonių?), ji labai derėjo su sūriu, burokėlių kremu, salotomis bei balzaminio acto padažo intarpais. Jei ne vis pasireiškianti bandelė ir jos aštrumas...
Žmonos pasta buvo taip pat gerai paruoša. Tinkamai išvirta (nepervirta), daug priedų, gal net per daug, tik ragaujant man pasirodė, kad persistengta su riebumu. Daugiau pastabų neturime.
Vis tik šios vietos esmė – net ne maistas (jis tikrai geras), o ten tvyrantis jausmas. Tiek bendraudamas su šeimininku, tiek valgydamas jauti nesustojančią teigiamos energijos tėkmę iš žmonių, kurie dievina savo veiklą.
Kartais to ir pakanka, kad užtikrintai pasakytum – mes čia grįšim!
Vertinimas: 9 iš 10
Kaina: 17,50 už pietus dviems
