Sakoma, kad kiekvienas veiksmas turi turėti tęstinumą. Jei nuvykome pažiūrėti japoniškų medelių, tai turėtume pietums rinktis ir japonišką restoraną.
Bet tokie dėsningumai gal kam ir tinka, tik ne Riebiam katinui. Žinoma, kad aš pasirinkau priešingybę japoniškai virtuvei. Ir jau po pusvalandžio mes vartėme meniu „Agotos gryčioje“.
Bet apie jį kiek vėliau, pirma noriu dėmesį skirti aplinkai. Kavinė įrengta taip, kad vos užsukęs į vidų pasijunti lyg kaimo gryčioje. Išties šauniai šeimininkų padirbėta.
Mediniai suolai, stalai, aprūkęs židinys, virš galvų kabantys vežimo ratai, o dar džiovintos žolelės, česnakai. Tikrai pasineri į tą sukurtą aplinką ir net bandai įsiklausyti į garsus už lango – gal užgirsi pievoje mekenančią ožką ar prie tvarto kudakuojančią vištą?
Apie tokių garsų idėją savininkai, matyt, nepagalvojo, tad už lango sumaurojo tik pravažiuojantis motociklas.
Bet mintis verta apmąstymo – tik pagalvokite, prie kiekvieno lango pakabinate po mažytį garsiakalbį, per kurią laiks nuo laiko pasigirsta tai kiauliuko kriuksėjimas, tai karvutės balselis. Žodžiu, išsiplėsti fantazuojant nebeleido vartomas meniu ir noras kuo greičiau paskanauti čia gaminamo maisto.
Jei interjeras mane nubloškė pas močiutę į kaimą, tai meniu siūlomas desertas „Želė su vaisiais“ nubloškė 30 metų į praeitį – į vaikystę, gimtąją Klaipėdą, vaikų pamėgtą kavinę „Du gaideliai“. Bet atgal į dabartį sugrąžino kitas meniu pamatytas patiekalas – „Agotos mėsainis“. Įsivaizduoju kavinės savininkus, kūrimosi pradžioje besiblaškančius po Lietuvos kaimus ir bandančius iš močiučių sužinoti šių laikų „lietuvių virtuvės pasididžiavimo“ mėsainio receptą. O močiutės traukia senus užrašus ir rodo liaudyje burgerio vardu žinomo patiekalo receptus.
Juokauju – greičiau močiutės karstuose vartosi dėl tokių patiekalų, kurie puikuojasi viename meniu su cepelinais ir vėdarais. Tad iš didelės pagarbos lietuviškam paveldui aš, žinoma, atsisakiau garbės „Agotos gryčioje“ paragauti tokio „delikateso“.
Jei jau pradėjau fantazuoti, tai visa tai, kas buvo po to, papasakosiu lyg svečiuočiausi kaime. Ką čia slėpti – mus aptarnavusi padavėja ir jos kolegė barmenė buvo labai jau pavargusios. Ar dėl to, kad vakar šokiai vyko iki paryčių, ar šiaip jaunimas buvo susibėgęs, ar kokie sėjos darbai nuvarginę. Dau užsakant maistą reikėjo tempti informaciją, o kažko pritrūkus eiti pačiam ieškoti. Bet palikime mergelkas, stipriai paveiktas pavasario, ramybėje – geriau pakalbėkime apie maistą.
Karštas vištienos su sezamais užkandis prašėsi padažo. Maži, traškūs vištienos gabalėliai buvo išties skanūs, bet ant salotos lapo pabarstytą aitriąją papriką aš pakeisčiau kokiu padažu, gal net saldžiarūgščiu. Suprantu idėją – gal kas užsimanys aštresnių pojūčių, bet pasikartosiu – čia labiau tiktų padažas.
Nespėjome pasidžiaugti užkandžiu, o mūsų teismui jau buvo patiektos sriubos.
Jei traški vištiena su sezamu buvo mane beištraukianti iš kaimo gryčios, tai sriubos sugrąžino ten, kur fantazijos ir buvo nutrenkusios vos užėjus į kavinę.
Ant mūsų stalo atsirado tirštos sriubos – tokios, kokiomis ir džiugina močiutės vasaroti atvykusius anūkus. Tiems, kurie sakys, kad už sriubą mokėti daugiau nei tris eurus yra brangu, aš pasakysiu tik tiek: suvalgę tokią lėkštę sriubos jūs pasijusite sotūs. Bet jei jūs Riebus katinas, po sriubos pradėsite žvalgytis, kur antrasis patiekalas.
Antrieji patiekalai metė dar vieną iššūkį skrandžiams. Jei sriubos mestą iššūkį Katinienė šiaip taip atlaikė, tai prieš patiektą cepeliną iškart kapituliavo, pareiškusi, kad ji jo nevalgys, o geriausiu atveju paprašys sudėti išsinešti.
Žvelgdamas į cepeliną ir matydamas jo dydį, bandžiau įsivaizduoti, kokio dydžio virėjėlė dirba virtuvėje. Nes ne mažiems delniukams tokius gražuolius suritinti.
Tad jeigu kada nors pietaudami šioje kavinėje sumąstysite pareikšti pretenziją virėjai ir išsikviesite ją į salę, prieš tai darydami prisiminkite mano samprotavimą apie delnų dydį...
Cepelinų dydį kaip ir aprašiau, o apie skonį – tik trumpai: išties skanu, geras tarkio ir mėsos santykis. Dažnai tokių gigantų didžiąją dalį sudaro bulvės, o viduje – tik mažytis spirgis mėsos. Čia to neteko patirti.
Na, bet man asmeniškai gražiau žiūrėtųsi poros mažesnių cepelinų porcija nei vieno giganto.
„Jautienos šmotmėsis“ – viskas su juo būtų gerai, jei ne ant bulvyčių gausiai užbarstyti bulvių prieskoniai. Iš raudonos spalvos nesunkiai atpažinau mergelės Marijos bulvių prieskonius, bet lai ji nesupyksta, man jos miksuojami prieskoniai dvelkia ne lietuvišku kaimu, o plastmasės pramone. Suprantu, kad namuose, kur dauguma neskiria didelio dėmesio maistui, jie ir suranda savo vietą, bet kavinės, užeigos ar restoranai galėtų kažką susimaišyti patys.
Tad naudodamasis galimybe kreipiuosi į savininkus. Pasvajokite: jei jau gryčia, tai šalia sukūrėme laužą, o jame kepame bulves su lupenomis.
Ko jūs bėgsite į gryčią joms pagardinti? Taip, jūs visiškai teisūs – druskos, ir jokių mergelių Marijų...
Pavalgę ilgokai žvalgėmės į baro pusę ir tikėjomės, kad padavėja pastebės, jog mes norėtume šiek tiek jos dėmesio. Bet gavau eiti prie baro ir mandagiai atsiklausti, ar galiu šnekučiavimąsi nutraukti ir kreiptis su mažyčiu prašymu. O gavęs sutikimą, paprašiau atnešti mums sąskaitą.
Mano juokelis mergelėms patiko, tad sąskaitos laukti ilgai nereikėjo, buvo greitai suskaičiuota suma, už kurią buvome prisisakę Agotos vaišių.
Vertinimas:
Interjeras – 9,
Švara – 8,
Aptarnavimas – 6,
Maistas – 9.
Viso: balų 32 (vidurkis – 8) Tad 5 nagučiai.
Džiugu, kad sostinėje dar išlikę tokių užeigų, kurios neleidžia pamiršti, kas mes esame ir kokios mūsų šaknys. Tikiuosi, kad tas nesusipratimas – mėsainis išgaruos iš to meniu, o jo vietoje galėtų atsirasti kraujiniai vėdarai.
Pagarbiai, Riebus katinas
