Ne kartą teko važiuoti Jonavos g. ir matyti restorano iškabą, bet koks grožis slepiasi vidiniame kiemelyje, pamatėme tik užsukę vidun. Pasakiškas oras ir dar nuostabesnė aplinka priverčia net nedvejojant pasirinkti vietą pietums lauko terasoje.
Tiesa, viduje su interjeru taip pat pasistengta, tad čia manau užsuksime rudens ar žiemos vakarą.
Keliais sakiniais persimetėme su meniu atnešusiu padavėju – iškart supratome, kad jis savo darbą puikiai išmano, o tai didelė dalis restorano sėkmės.
Sakysite, aš perdedu? Patikėkite – nė kiek. Darbą išmanantis padavėjas visada laiku pastebės lankytojams prie jo staliukų pagamintus patiekalus, o tai leis jums mėgautis karštu maistu.
Antra, jis niekada nepražiopsos tuščių jūsų taurių, tad jums neteks nuobodžiauti.
Trečia – jis visada pokalbį paįvairins kokiu juokeliu, nes jis šį darbą išmano, ir jam nėra ko bijoti klientų. Tad mums pasisekė su padavėju, liko tikėtis, kad pasiseks ir su maistu.
Patiekalų pasirinkimas didelis: rasite ne tik kepsnius, bet ir picas, o kas mėgsta mėsainius – yra čia ir jų. Pagalvota apie visus.
Bijau suklysti, bet kainos, manau, mažesnės nei Palangos restorane „Floros simfonijos“ – sakyčiau, labiau kaunietiškos, bet tai aš dar patikrinsiu šią vasarą.
Greitai išsirenkame patiekalus ir užsisakome.
Laukdami maisto žvalgomės aplink. Ir kaip aš nustembu pamatęs ant pavėsinės stogo priešais mūsų staliuką įsikūrusią triušių šeimynėlę. Toks mielas vaizdelis – pūkuotukai rupšnoja žolytę. Vaikams tai puikus reginys.
Bet grožėjimąsi mažais žvėreliais nutraukia atnešta sriuba.
Neslėpsiu – tą minutę pasijutau kaip tikrų tikriausias veganas. Negalėjau valgyti sriubos, nors tu ką. Žvilgsnis bėgiojo nuo lėkštės prie triušiukų, akyse kaupėsi ašaros... Tai truko keletą minučių, kol pro šalį eidamas padavėjas patvirtino, kad mano sriuboje triušiena – ne iš tos pievelės.
Kiek apsiraminęs ir atsisėdęs taip, kad prieš akis nešmėžuotų triušiukai, nubraukęs ašaras, pradėjau valgyti sriubą.
Jos skonis leido kiek užsimiršti, o pakabinti nuo lėkštės dugno triušienos gabalėliai su kiekvienu nauju kąsniu vis žudė manyje bandžiusį įsitvirtinti veganą. Jei kada čia lankysitės, rekomenduoju šią sriubą, tik sėskite kiek toliau nuo tos pievelės, kur įsikūrę pūkuotukai – tai padės labiau pasimėgauti maistu...
Antrieji patiekalai neturėjo jokių asociacijų, aplink nelakstė nei paršiukai, nei vištos. Tad galėjome visą dėmesį sutelkti į maistą.
Kiauliena puikiai iškepta. Gaila, kad nuotraukoje nesimato folijoje pasislėpusių bulvyčių su lupenomis baltame padaže. Puikus derinukas. Gal tik prie jo norėtųsi daugiau keptų daržovių.
O gal šią mintį padiktavo draugės lėkštėje prie vištienos patiektas daržovių kupstelis, panašus į esantį mano lėkštėje. Norėtųsi daugiau fantazijos iš virėjų. Vasara dar neįsibėgėjo, o fantazijos jau nebelikę...
Vištienos kepsnys buvo sultingas, o jo viduje pasislėpę pomidorai tik pagerino kepsnio skonį. Žodžiu, abu katinai laimingi ir patenkinti mėgavosi savo kepsniais, o netoliese bėgiojantys triušiukai nebekėlė jokių liūdnų asociacijų.
Padavėjas, kaip minėjau, – tikras profesionalas. Jis nepamiršo, kad užsakydami patiekalus kalbėjome apie galimą desertą pietų pabaigoje. Nors ir stengėsi mus įtikinti, kad desertai čia pasakiški, ir jų būtina paragauti, mūsų skrandžiai tvirtino priešingai. Desertui vietos tiesiog nebeliko.
Kad ir kaip buvo įvaldęs siūlymo meną, padavėjas turėjo susitaikyti su mintimi, kad desertų mes dar sugrįšime.
Vertinimas:
Interjeras/lauko terasa – 10,
Švara - 8,
Aptarnavimas - 10,
Maistas – 9.
Viso: balų 37 (vidurkis – 9,25)
Tad 5 nagučiai.
Vienintelė mano rekomendacija „Floros simfonijos“ vadovų apmąstymui – triušių tema. Reikia arba keisti triušieną sriuboje į kokį kitą gyvį, arba tuos triušiukus iškeldinti kur nors atokiau. Kitaip tai gali tapti populiariausiu anekdotu restorane.
