Įdomus jausmas važiuoti keliuku, kuris jungia ne porą didmiesčių, o keletą bažnytkaimių, liaudyje vadinamų mažais miesteliais. Te nesupyksta tų „miestelių“ gyventojai – jokiu būdu nenoriu jų pažeminti ar kažkaip įžeisti, tiesiog mano supratimas apie miestą yra kitoks. Nes kai gyvenvietės teritorijoje ganosi bandos karvių, ir ganyklos juosia tą vietą ratu, ji man labiau panaši į civilizuotą kaimą su televizija ir internetu.
Nesunkiai surandame Račkauskų sodybą. Gražiai sutvarkyta aplinka, kelios medinės sūpynės vaikams, tolėliau šalia apžėlusios kūdros – keli mediniai namukai, matyt, užsilikusiems ir negalintiems vairuoti baliauninkams.
Kaip ir priklauso, komplekso viduryje – gyvenamasis namas, matyt, paties šeimininko. Na, ir šalia jo – kavinė. Iš išorės nieko neišsiskiriantis statinys, bet tik kol neužsuki vidun.
Viduje tiek sienos, tiek baldai padvelkia tokia prabanga, kurios, sąžiningai pasakius, nei tikiuosi, nei noriu išvysti. Aš noriu tęstinumo. Atvykdamas pro karvių ganyklas čia tikiuosi kaimiškos gryčios su mediniais suolais bei masyviais stalais. Kaimiškos atributikos ant sienų, gal kokių nuotraukų, atspindinčių kaimo darbus. Bent jau taip šią vietą įsivaizdavau važiuodamas čia.
Bet viskas subyra kaip kortų namelis vos užėjus į užeigos vidų. Keletą kartų paspaudęs fotoaparato mygtuką pasirenku lauko terasą, kuri niekaip neatspindi baro viduje tvyrančios prabangos.
Terasa, lyginant su vidumi, atrodo varganai, bet ji bent kažkiek atspindi mano lūkesčius. Tad pasirenkame vieną iš būdelių – kitaip to statinio pavadinti negaliu – ir prisėdame.
Padavėjos dėmesio ir meniu sulaukiame greitai.
Vos pervertęs keletą puslapių aš sustingstu ir pažvelgiu į Katinienę, kuri mano nebyliame veide perskaito klausimą: ar tu matei kainas? Kainų aptarimą kartkartėmis nutraukia iš laukų atskriejantys burzgiančio traktoriaus garsai bei gretimoje pievoje besiganančių karvių mūkimas. Tad niekaip negaliu tam meniu priskirti Palangos Basanavičiaus gatvės statuso. Sriubos – po 5 eurus, salotos – 7 ar 8 eurai.
Žvelgdamas į meniu pradedu mąstyti apie tai, į kokį klientų segmentą orientuojasi žmogus, kurdamas šį restoraną. Gerai, sakykime Agluonėnai – miestas, o ne kaimas. Bet jis nei kurortas, nei gali pasidžiaugti didele gyventojų gausa. O ir jame, manau, dauguma gyventojų – ūkininkai. Žmonės, kurių verslą – žemdirbystę – nuolat koreguoja orai. Pernai visą vasarą jiems lijo, o šią užplūdo sausra. Tad klausimas: kelis kartus per savaitę jie gali sau leisti prabangą užsukti į šią sodybą pavakarieniauti? Kad žmonės čia būriais plūstų iš didmiesčių, patvirtinti negaliu. Tiesiog iš garsiai kalbančių lankytojų kalbos suprantu, kad jie iš šio ar gretimų miestelių.
Paliksiu kainų temą kitiems, o aš grįžtu prie patiekalų. Ir žvelgdamas į pasiūlą iškeliu kitą klausimą: kam kopijuoti ar bandyti vaidinti restoraną? Juolab, kad nesustodamos muzikuoti gretimoje pievoje karvės tik patvirtina, kad man, miesčioniui, ši vieta turėtų būti įdomi kaimiškais patiekalais.
Bet alkis daro savo, ir ilgai vartyti meniu bei apie jį toliau diskutuoti nebesinori. Užsakome patiekalus. Mano dėmesį patraukia sriuba skambiu pavadinimu „Rūgštynių šaltibarščiai su krevetėmis ir kedro riešutais“, užsisakiau dar ir visų man giriamą kiaulienos šašlyką. Kurį kepa lyg ir pats šeimininkas. Na, o desertui – „Napoleono“ torto.
Katinienė buvo kiek kuklesnė, ji užsisakė tik trintą daržovių sriubą su sūriu ir skrebučiais bei saldžiarūgštį kalakutienos ir daržovių troškinį.
Neilgai trukus mes jau žvelgiame į savo sriubas. Tad damoms pirmenybė – pradedame nuo Katinienės valgytos daržovių sriubos.
Sriubos skoniui pretenzijų neturiu. Priekaištų turiu joje plūduriavusiam sūriui. Arba šioje kavinėje smulkesnės tarkos nėra, arba nesivarginama tarkuoti sūrį sriuboms, tiesiog imama to, kurio kalnas sutarkuotas ant keptos duonai užbarstyti, aš nežinau. Bet tie stambūs netirpstančio sūrio gabalai skonio tikrai nepagerina ir sriubos nepuošia. Sūris nei lydosi, nei dera nesilydęs. O dar tas įmestas kubelis sūrio, kuris, matyt, liko tarkuojant didelį gabalą. Žinoma, ant keptos duonos jis būtų puikiai išsilydęs ir net liktų nepastebėtas. Bet niekas net nenutuokė, kad likimas jį nublokš į kažkieno sriubą. Ir ne bet kam, o tam priekabiam Riebiam katinui, kuris būtinai tai pastebės. Ir, kas blogiausia, – dar ir aprašys.
Na, o dabar mano pasirinkta rūgštynių sriuba. Pradėkime nuo to, kad rūgštynių joje ne tik neradau, bet net ir varinėdamas sriubą po burną ir norėdamas savo skonių receptoriais pajusti rūgštynes niekaip to negalėjau padaryti. Man vis išnirdavo agurkų bei kedro derinys. Kokią misiją turėjo atlikti atšildytos krevetės iš pakelio ir tiesiog įmestos į sriubą, aš nesupratau. O ir dabar rašydamas nerandu logiško paaiškinimo.
Tiesa, vienas yra, bet vargu, ar jis patiks sriubos virėjui. Taip dažniausiai nutinka naujai iškeptiems virėjams, kai savininkas paprašo pasiūlyti kokį naują patiekalą. Ir užuot pakoregavę kokį senai žinomą patiekalą, jie imasi išradinėti dviratį. O galiausiai išranda tik kiaurą guminę valtį. Aš ne už skambius pavadinimus, o už galutinį rezultatą – skanų maistą. Nežinau, gal anksčiau senoliai Agluonėnuose kažkaip kitaip paruošdavo krevetes, ir jos atskleisdavo savo skonį derinyje su rūgštynėmis, šį kartą to perteikti nepavyko. Manau, šis patiekalas niekaip netaps regiono maisto paveldo dalimi.
Nebegaištu laiko tam, kas turėtų būti taisytina, ir pradedu nužiūrinėti ant stalo atkeliavusius antruosius patiekalus.
Mano ištreniruota akis, pažvelgus į Katinienės troškinį, jau siunčia man nerimastingus signalus: jei nesulaukiau priekaištų po sriubos, tai po šio patiekalo jie pabirs kaip iš gausos rago. Ir visus juos lydės ta pati frazė: kur tu mane atsitempei?
Saldžiarūgštį padažą drąsiai galiu vadinti saldžiu marmalu iš stiklainio su kokios nors žinomos konservų gamyklos pavadinimu. Kuris dominavo lėkštėje, kuriame bandė pasirodyti ir kelios smulkiai supjaustytos daržovės bei tąsi kalakutiena. Nežinau, kaip čia gaminami troškiniai, bet vargu, ar išmanote apie tai, kokia turi būti gerai ištroškinta mėsa, jei sugebate tai patiekti klientui. Graudu. Maži gabalėliai – ir tie vos sukramtomi ir tąsūs.
Užtat ryžių nepagailėta. O kam gailėti to, kam skirta dėmesio minimaliai. Išvirėm, pasūdėm – svarbu, nesukibę. Mėgstu, kai ryžiai, ar kitos kruopos sulaukia virėjų didesnio dėmesio bei improvizacijos. Net smulkiai papjaustyta kelių spalvų saldžioji paprika kiek pagyvintų tą kupstą, kuris užima pusę lėkštės. Tereikia supjaustyti papriką ir prieš patiekiant įmaišyti. Ir akiai gražu, ir atsiranda naujo poskonio. Daug galėčiau išsiplėsti apie garnyrus, bet kam plėstis, jei patiekalo pagrindas prastas.
Dabar žvelgiu į man patiektą šašlyką bei prie jo atskiroje lėkštėje pūpsantį garnyrą. Čia taip pat figūruoja ryžių kalnas. Kas tiek gali suvalgyti, nesuprantu. Manau, kalnai atgal į virtuvę grąžinamų ryžių turėtų įnešti peno pamąstymui apie jų kiekius porcijose.
Žinote, kas labiausiai liūdina, kai atvažiuoji į sodybą, kurios pašonėje ganosi karvutės, driekiasi ūkininkų laukai, aplink kaimiečių šiltnamiuose noksta daržovės, o tau garnyrui pateikia konservuotus agurkėlius. Ir dar rugpjūtį.
Mielieji, arba jūs tingite patys paraugti tų pačių agurkėlių, arba nemokate. Jei nemokate, tai tuose pačiuose Agluonėnuose, manau, rastumėte ne vieną šeimininkę, kuri jus pakonsultuotų. Žodžiu, garnyras nuvylė. Tad pradėjęs skanauti šašlyką stebuklų nebesitikėjau. Bet kaip dažniausiai nutinka – kai nesitiki nieko, ir įvyksta geri nutikimai.
Jei reikėtų dabar prisiminti, kuriame restorane valgiau tokį skanų šašlyką, – nebepasakysiu. Išties sultingas, puikiai parinkti prieskoniai. Nepersistengta su druska, pipirais. Šašlykas kiek reabilitavo šią vietą, ir laukdamas deserto kalbėjau tik apie jį.
Atneštas „Napoleono“ tortas buvo eilinis iš dešimčių iki šiol valgytų kavinėse. Gal dėl to, kad kadaise juos kepusi mano amžinatilsį senelė buvo aukštai užkėlusi kartelę. Labiausiai nustebino torto gabalėlio patiekimas. Dar ir dabar mąstau, kam reikėjo cukraus pudra apibarstyti karštų patiekalų įrankius, jei prie torto patiekta desertinė šakutė? Jei norite demonstruoti sugebėjimus barstyti cukraus pudrą, puošdami desertus naudokite mėtos lapelių trafaretą. Bus ir gražu, ir į temą.
Tad visumą vertinu tik silpnu trejetu, iki kurio nuo vieneto jus pakylėjo šašlykas. Jei prieš tai iki manęs atskriejusios kalbos – tiesa, kad šašlykus kepa pats šeimininkas, tai mano siūlymas žmogui, turinčiam tokius gebėjimus, perimti ir kitų patiekalų gamybą. Nes dabar jūs nesate įdomūs nei kaip restoranas, nei kaip vieta, siūlanti lauko pramogas vaikams.
Tad ar apsimoka trenktis iš miesto keliasdešimt kilometrų dėl vieno šašlyko? Nežinau. Terasa nejauki ir, kaip minėjau, neatitinka pagrindinės sodybos salės interjero.
Jei įdomu, ką aš daryčiau jūsų vietoje, tai galiu pasakyti viena: nesistenkite mėgdžioti ir pasivyti miesto. Nekopijuokite ir nemoderninkite patiekalų. Išlikite kaimiško maisto paveldo puoselėtojais. Ir juo labiau nekopijuokite miesto kainų. Užtenka pažiūrėti į už sodybos terasos esančius dirvonus, ir tampa aišku: tai visiškai nedėkinga vieta kopijuoti miestą.
Jūs įdomūs būsite pateikę kaimo dalelę, nukopijavę senos gryčios interjerą bei maistą. Ir apie tai išgirdęs aš sugrįšiu. O dabar nei pats dėl jūsų suksiu iš kelio, nei kam rekomenduosiu...
Šaltinis: Riebus katinas
Redakcija susisiekė su Račkauskų sodybos šeimininkais, kad jie pakomentuotų Riebiu katinu prisistatančio tinklaraštininko įvertinimą.
Pateikiame atsakymą: „Abejojame šio asmens kompetencija vertinti viešojo maitinimo įstaigas. Pagal kokius kriterijus tai atliekama? Įdomu, ar jis maisto technologas, kad gali patarinėti, kiek ir ko į lėkštę dėti. Gal jis koks interjero dizaineris, žinantis kaip turi derėti vidaus ir lauko interjeras? Ar jo nuotaika tą dieną turėjo įtakos vertinimui? O gal šie straipsniai rašomi komerciniais tikslais?
Ne tik maistas buvo išpeiktas, bet ir nuostabūs darbuotojai, Agluonėnų miestelio gyventojai, savininkai...
Agluonėnai – kaimas, pelnęs gražiausios gyvenvietės titulą, turtingas savo istorija ir kultūra, o Agluonėnų bendruomenė – gražiausias perlas, dėl kurio Agluonėnai skleidžia nepaprastą energiją ir yra traukos centras.
O mes, sodybos, šeimininkai turime savas tradicijas, rūpinamės savo darbuotojais, mylim ir gerbiam savo lankytojus.
Skaitytojams norime priminti: geriau vieną kartą apsilankyti, nei keturis kartus perskaityti nepagrįstus Katino straipsnius.“
