Žinoma, ir toliau nepamirštant stiprybės bei atbundančios gamtos simbolių - kiaušinių, žalumos bei stalo karaliaus – pyrago, dabar ruošiamo pasitelkus ir fantaziją, ir močiučių receptus.
Viena gražiausių tradicijų – kiaušinio dalybos
Kiaušinis pagrindiniu Velykų stalo simboliu išlieka ir šiais laikais. Pasak Vilniaus etninės kultūros centro Kultūrinių veiklų koordinatorės ir organizatorės Marijos Liugienės, daugelio pasaulio tautų mituose, sakmėse kalbama apie tai, kad būtent kiaušinis yra pasaulio pradžia.
Kiaušinis atsiranda ant mūsų stalo ne tik per Velykas, bet ir Sekmines, Jurgines. Buvo tikima, kad kiaušinis gali sugerti blogąją energiją, kad jis gali pašalinti moralines ydas, netgi išgydyti kai kurias ligas, pavyzdžiui, Punsko apylinkėse kiaušiniu gydydavo drugį.
Kiaušinių marginimas ir dažymas atsirado labai seniai, dar iki Krikščionybės, kuomet pirmą rastą laukinio paukščio kiaušinį nudažydavo raudona spalva ir nešdavo padėti „šventoje“ vietoje kaip auką personifikuotoms gamtos jėgoms.
Šiais laikais išlikęs gražus paprotys Velykų pusryčius pradėti nuo pašventinto gražiausio margučio, jį pasidalinant į tiek dalių, kiek yra šeimos narių. Tai garantuoja šeimos vienybę, susitelkimą, bendrystę.
Stalo nenukraudavo tris dienas
Seniau labai stengėsi, kad Velykų stalas būtų gausus valgiais.
Žemaitijoje stalo nenukraustydavo visas tris Velykų dienas, kadangi buvo tikima, jog ir visi metai bus sotūs. Patiekalai ant stalo buvo dedami nepjaustyti, linkint skalsos bei sotumo.
Ant stalo šeimininkės būtinai patiekdavo kiaulienos patiekalą. Kiaulė reiškė sotumą, vaisingumą.
Stalo centre – margučiai dubenyje, papuoštame žalumynais, ir velykinis avinėlis su vėliavėle, sviestinis arba iš baltos tešlos.
Stalas buvo puošiamas visžaliais augalais – bruknienojais, šarkakojais, beržo vytelėmis. Kai kur ant stalo statydavo ir „kiaušinyką“ – velykinę eglutę, kurią puošdavo kepinukais iš tešlos, popieriniais ar šiaudiniais paukščiukais, žalumynais.
Na, o atsigaivinti Velykų metu valstiečių stalui puikiai tiko sula arba gira, paskaninta kmynais ar džiovintomis mėtomis.
Pasak M.Liugienės, apeiginis Velykų pyragas – boba – yra archajiškasis pavasario švenčių reliktas. Jis buvo siejamas su geros (baltos) duonos gausa ir namų pilnatve, geru kviečių derliumi. Ją gardindavo aguonomis, vaisiais, riešutais, puošdavo glajumi. Iš pyraginės tešlos likučių kepė paukščiukų pavidalų pyragėlius.
