Apie tai, manau, bus įdomu pasiskaityti visiems komisijos nariams, kurie sau leidžia rinkti 30 geriausių Lietuvos restoranų. Nelabai suprantu – ką jūs renkate: geriausią Lietuvos restorano virtuvę ar vertinate visumą? Nes restoranas nesibaigia ir niekada neprasideda virtuvėje. Puikus to pavyzdys – ir ši maitinimo įstaiga „Onoré“, save tituluojanti restoranu. Jeigu po šio apsilankymo man reiktų priskirti jums statusą, rinkčiausi tarp baro ir arbatinės, bet tik ne restoraną.
Nes restoranas – tai ne tik virtuvėje maistą gaminantys virtuozai, bet ir salės darbuotojai. Tai branduolys, nuo kurio profesionalumo priklauso, su kokia nuotaika iš jūsų išeis klientas ir ar dar kartą sugrįš.
Nesu matęs nė vieno restorano, kuriame klientus pasitinka padavėjai, o ne administratorius. Ir jeigu jie klientus pasitiktų prie įėjimo, dar neatkreipčiau į tai dėmesio, bet mus jie pastebi tik besiblaškančius po salę.
Žiūrime, ką turime toliau. Niekada nepasitikėjau padavėjais, kurie priimdami užsakymą neužsirašinėja. Su tokiais po to gali ginčytis kiek nori bandydamas įrodyti, kad užsakei kitą patiekalą. Taip nutiko ir šį kartą. Užsisakiau šiltas salotas su aštuonkoju, o gavau salotas su antiena. Kas vyko toliau – jau aprašiau. Padavėjas buvo įsitikinęs, kad aš ir užsakiau salotas su antiena. Tad mūsų su Katiniene diskusijos laukiant sriubos ir salotų apie tai, kodėl užsisakiau aštuonkojį, o ne kažką kitą, buvo tik mano lakios vaizduotės vaisius...
Restorane mes praleidome pusantros valandos, ir visą tą laiką buvome padavėjų įkaitais. Teisingiau pasakius – jų kalbų prie baro, garsaus juoko.
Kodėl tie žmonės, kurie skyrė daug dėmesio, kad juos išmokytų, kaip aptarnauti klientus, kaip mandagiai paklausti apie valgytus patiekalus, neišmokė, kaip jie turi elgtis, kai nestovi šalia kliento stalelio? Tarsi maži vaikai: kol stovi šalia tėvų – lyg šilkiniai avinėliai, bet tik paleisk juos nuo stalo, ir prasideda...
Ar man įdomu skambant ramioms melodijoms klausytis, kas kokiam barmenui patinka, kas ką išleis valanda anksčiau namo ir kiek tai kainuos?
Ar normalu, kad padavėjas, paėmęs į rankas kokteilių plaktuvą, blaškosi po salę, bandydamas vaidinti žonglierių? Meta kokteilių plaktuvą į orą ir bando jį gaudyti dviem rankom, ir kas kartą aš laukiu, kada jis jo nesugaus, ir tas tėkšis į žemę visu garsu, bent kažkiek apramindamas padavėjų-merginų žviegimą už baro.
Kokių skonių ar poskonių mes galime ieškoti valgydami sriubą už 8 eurus ar salotas už 13 eurų tvyrant tokiam triukšmui?
Visada pietaudami restorane ar kitur bendraujame tyliai, kad savo kalbomis netrukdytume kitiems klientams. Tad kodėl šio restorano padavėjai elgiasi taip, lyg dirbtų kokioje čeburekinėje, kurioje jų rėkimą užgožia puoduose čirškiantis aliejus bei jame besiblaškantys čeburekai?
Pabandysiu kiek dėmesio skirti ir maistui, nors ir minėjau – tai buvo tik brangūs pietūs traukinių perone, kuriame dūzgia dešimtys traukinių.
Jei sriubai jokių priekaištų neturiu, tai man per klaidą atneštoms antienos salotoms kelias pastabas išsakysiu. Jei antiena iškepta be priekaištų, tai jos priedais likau nesužavėtas. Kriaušė, džiovinti pomidorai, riešutai ir restoranui nebūdingas kalnas salotų niekaip nederėjo su antiena. Bet tai mano nuomonė, o gal prasiveržė nepasitenkinimas negavus to, ko prašiau, ir ieškojau minusų patiekalui, kurio neužsakiau.
Kadangi tai restoranas, normalu, kad, nors salėje užimti vos keli staleliai, maisto tenka laukti gan ilgai. Nes čia nenaudojami pusfabrikačiai ir maistas neruošiamas mikrobangėse, kaip priimta daugelyje tinklinių restoranėlių. „Onoré“ – tikras restoranas, tik su netikrais padavėjais, kurie visą laiką bandė save prablaškyti nuo nieko neveikimo blevyzgomis apie nieką. Džiugino tik tai, kad padavėjas, pastebėjęs, kokteilių plaktuvo mėtymas į orą nebesulaukia didelio kolegių dėmesio, pagaliau jį padėjo, taip jo ir neišmetęs ant grindų.
Nekantriai laukėme pagrindinių patiekalų, norėjosi greičiau pavalgyti ir bėgti iš čia neatsisukant. Žinoma, prieš tai susimokėjus.
Antrieji patiekalai užminė dar daugiau klausimų. Vienas iš jų: kas šiame restorane formuoja kolektyvą? Kodėl toks skirtumas tarp dirbančių salėje ir tų, kurie dirba virtuvėje? Kadangi sėdėjome netoli virtuvės, iš jos negirdėjome jokių blevyzgų ar juoko, kuris galėtų susilieti į vieną visumą su skleidžiamu padavėjų.
Tiek lašišos, tiek jautienos kepsniai man leidžia spėti, kad virėjai, kurie šiam restoranui atnešė garbę 2017 metais patekti tarp 30 geriausių Lietuvoje, tebedirba čia. Bet dėl padavėjų aš drįsčiau abejoti. Nes jie tikrai nereprezentuoja restorano, nepabijokime griežtesnio įvertinimo – jį naikina.
Suvalgius pagrindinius patiekalus šiame restorane teko dar laukti 15 min., nes padavėjas priminė, kad buvo užsakytas dar ir desertas. Jei ne to deserto pateikimas vazonėlyje, būčiau paprašęs jį supakuoti išsinešti.
Įdomus deserto patiekimas, dar pristatymas, kaip jį reikia valgyti, išties turėtų sužavėti bet kurį klientą, jeigu dar skambėtų romantiška muzika ir tyliai netoliese stovėtų padavėjai. Bet besitęsiantis jauno kolektyvo pliurpalizmas neleido neskubant mėgautis desertu, kuris to buvo vertas. Gaivus desertas iš kelių skirtingų sluoksnių mūsų ilgam nesulaikė.
Reziumė. Už vėlyvus pietus sumokėjome 80 eurų. Sąskaitoje figūravo 78 eurų suma. 2 eurai arbatpinigių turėjo nustebinti padavėją, kuris, manau, dabar skaito šią apžvalgą. Jei tamsta ir kolegės būtumėt tada nepamiršę, kad esate restorane, ant padėkliuko būtų atsidūrę 90, bet ne 80 eurų. Tiesiog arbatpinigius reikia užsidirbti ne tik aptarnaujant klientą prie stalo, bet ir rodant jam pagarbą nuėjus nuo jo.
Tai, kaip jūs elgiatės darbo metu, parodo: jūs ne tik nevertinate darbo vietos, bet ir nebandote užsidirbti. Nes vakare sėdėdami rūbinėje ir skaičiuodami pažertas ant suolelio monetas kaskart susimąstote, kad į šį restoraną ateina šykštūs klientai. Bet ar kada pagalvojote, jog bėda – jūsų pačių elgesys?
Kadangi aš nerenku geriausių restoranų 30-uko, o vertinu kiekvieną penkiabalėje sistemoje ir vertinu visumą, restoranui „Onoré“ skiriu 3/5.
P. S. Jeigu reikėtų vertinti vien virtuvę, jai skirčiau stiprų 4/5. Nes matydamas patiekalų kainas tikėjausi laipteliu aukščiau.
Restorano „Onoré“ savininkai Ignas ir Ingryda Grušniai neslėpė šią kritišką apžvalgą priėmę sopančia širdimi: „Visų pirma dėkojame autoriui, kad apsilankė pas mus. Kaip nebūtų skaudu, dėkojame ir už kritišką apžvalgą.
Norėtume paaiškinti, kodėl taip įvyko.
Vasarą visa Palanga susiduria su didžiule darbuotojų paklausa. Palanga yra labai sezoniška, ne sezono metu mes paprastai dirbame patys salėje ir turime keletą nuolatinių padavėjų.
Vasarą prie mūsų visada prisijungia laikinų darbuotojų, kurių įpročių ar nepatyrimo nepastebime iš karto. Kaip buvo teisingai pastebėta, kol mes patys esame salėje - viskas gerai, bet vos tik pasitraukiame – prasideda improvizacijos.
Mes patys ir nuolatiniai restorano darbuotojai ne piko valandomis atsitraukiame bent trumpam poilsiui.
Labai mylime ir puoselėjame šį restoraną kaip vaiką, mes gyvename juo ir jame. Labai skaudžiai išgyvename. Po šios kritiškos apžvalgos turėjome griežtą susirinkimą su visais aptarnaujančiais darbuotojais ir priėmėme sprendimą peformuoti personalą.“
