Savaitgaliais čia tiek žmonių, kad susidaro jausmas, jog visi tie, kurie neišskrido pailsėti į kokią kitą šalį, atvažiuoja pavalgyti į „HBH“.
Norėdami prisėsti lauke, eilėje stovėsite ilgiau nei teks laukti, kol padavėjai atneš jūsų užsakytus patiekalus. Sunku net įsivaizduoti, kiek žmonių dirba komplekso virtuvėse, bet po pilną futbolo stadioną žmonių jie pamaitina kas valandą. Bet ar greitis yra tai, už ką galima ir toliau juos girti?
Kepta duona su sūriu ir sūrio šakaliukai atkeliavo pirmiau nei gira. Kadangi buvome labiau išalkę nei ištroškę, šios klientų aptarnavimo „kliurkos“ nesureikšminome.
Duonos su sūriu vaizdas daugeliui heiterių bus priežastis įkasti Riebiam katinui, kuriam ši duona labai skani. Ką tik iškepta duona, sumaišyta su majonezu ir tarkuotu sūriu, buvo minkšta ir labai skani. Sena duona, pašildyta mikrobangų krosnelėje, per kelias minutes virsta guminiu kaliošu, ši tuo nepasižymėjo.
Sūrio šakaliukai, matyt, ne veltui taip pavadinti, nes atrodė tarsi būtų nurinkti nuo kitų lėkščių ir mums sumesti bet kaip. Šį kartą skonis atitiko vaizdą – nieko įsimintino.
Gira skoniu nė iš tolo neprilygo garsiajam „HBH“ alui – išsivadėjęs blankus skystis, kažkuo primenantis girą. Nei burbuliukų, nei gėrime linksmai besimalančių razinų. Nors geriau pagalvojus, ko gali tikėtis gaudamas 0,5 l už 1,40 euro. Gal geriau aš sumokėsiu 3 eurus, bet kitą kartą turėkite tikros giros, o ne varguolių klasės parodijos...
Pasikartosiu – stebino greitas patiekalų patiekimas, toks jausmas, kad čia savaitgalį dirbti į virtuvę atvažiuoja pusė Kinijos gyventojų.
Cepelinai buvo skanūs, tik to, kas patiekta vietoje spirgučių, spirgučiais vadinti negaliu. Tai greičiau lydyti taukai su lydytos pažandės fragmentais. Ar jie valgomi? Manau, kad taip, bet tik norint atpenėti kokį nusilpusį veganą. Šiaip žmogaus, kasdieniniame racione turinčio mėsos, tokiais lydiniais nesudominsite.
„Lietuviškas karbonadas“ greičiausiai buvo išmuštas savaitgaliui atvykusio padirbėti kino, nes lietuvė virėja ką jau ką, bet nugarinės gabalą išmušti kepsniui išmoksta visų pirma, vos pradėjusi dirbti šį darbą. Tad kodėl išėjo toks nevykęs padraskytas kepsnys, žino tik Džing Lingas, tą dieną virtuvėje kardu išdarinėjęs mėsą.
Įdomu, kas rūkytiems šonkauliams sugalvojo pavadinimą „Liuks“? Jo niekaip nepavyko pateisinti. Geriausiu atveju juos galima pavadinti rūkytais šonkauliais „Šiaip sau“. Liūdnas vaizdelis. Šonkauliai, kokioje nors didelėje mėsos perdirbimo įmonėje įgavę rūkytų pavidalą ir šiek tiek pašildyti buvo patiekti mums. Jei man reiktų ruošti tokį patiekalą iš šios žaliavos, aš juos greičiausiai kelias valandas, o gal ir visą parą virčiau ant mažos, labai mažos ugnies, kad vargšui klientui nereiktų mėsos nuo kaulų graužti, o ji tiesiog pati kristų, kaip parodyta meniu nuotraukoje...
O pabaigai – įdomiausias ir daugiausia mūsų dėmesio sulaukęs patiekalas keistu pavadinimu „Viską matau“. Kas sugalvojo tokį pavadinimą ir ką jis reiškia, norėčiau ir jūsų, mieli skaitytojai, samprotavimų komentaruose po apžvalga. O aš dalinuosi savais.
Žvelgiant į šį patiekalą, jo kompoziciją lėkštėje, peršasi kitas pavadinimas – „Kepsnys aklam kurmiui“. Net per gedulingus pietus gražiau sudeda patiekalus. O čia sumesta turint tik vieną tikslą – pataikyti į lėkštę. Gruzdintos bulvytės, matyt, taip pat buvo metamos iš kelių metrų atstumo, nes kelios sugebėjo įmerkti į padažą kojas.
Kepsniui kiauliena, matyt, pjaunama vietoje, nes kiaulė, kurios mėsa buvo patiekta šioje kompozicijoje, greičiausiai gavusi kelis dūrius, spėjo pabėgti į mišką. Ir tik vėliau, suradus ją, buvo nuspręsta sunaudoti kepsniams. Mėsa kieta ir sunkiai pjaustoma peiliu. Kad ji bent kažkiek suminkštėtų, reikėjo ne po sviesto gabaliuką dėti ant viršaus, o mėsos gabaliukus vos iškepus mesti į puode išlydytą sviestą – tik tada būtų galima tikėtis minkštesnės mėsos. Papildomas padažas kažkiek amortizavo sprangumą. Manau, kažkas, išmanantis maisto kepimą grilyje, turėtų apšviesti virtuvę, kokio storio kiaulienos gabaliukai iškepa gerai, o kokio tiesiog išdžiovinami... Tiesa, gruzdintos bulvytės užsakyme atsirado mums paprašius, tad sutapimo su meniu foto šioje vietoje neieškokite.
Ar aš galiu kaltinti virėjas? Jokiu būdu. Aš galiu joms tik pavydėti ištvermės ir palinkėti stiprybės, nes išmaitinti tokią alkaną minią reikia turėti ne tik didelės fizinės jėgos, bet ir stiprius nervus.
Ar aš tikėjausi kažko kito? Tikrai ne. Prisiminkite 2018 metais per visą Lietuvą nuskambėjusį Dainų šventės dalyvių maitinimą. „HBH“ komplekse tai vyksta visą vasarą. Savaitgaliais čia pamaitinami ne ką mažesni kiekiai žmonių. Tad idealiai dirbti, maitinant tiek daug burnų, – jokių šansų. O ir klaidų išvengti, kai dirbama tokiu konvejeriu, jokių galimybių.
Klausimas: ko mes visi ten važiuojame? Tai dar viena tema diskusijai komentaruose. Pavyzdžiui, mes pabėgame iš miesto šurmulio. Pavalgę tikimės, kad valandą pasivaikščioję miške suvirškinsime suvalgytą riebų maistą, bet tai vargiai pavyksta, nes skrandis dar visą dieną, sunkiai virškindamas, primena apie tai, kur lankėmės.
P.S. Kinijos liaudies respublikos vadovas tikiuosi suprato, kad jos piliečius paminėjau juokaudamas ir nepaskelbs tarptautinės Riebaus katino paieškos...
Redakcijos prierašas: „HBH“ atstovai nekomentavo apžvalgininko nuomonės.
