Tačiau iki šių namų Vilniuje, ant Neries kranto, moteris turėjo eiti ne vieną dešimtmetį. Tuos metus žymi užauginti trys vaikai, studijos universitete, pažintys su iškiliais kunigais, vyskupais ir netgi popiežiumi Pranciškumi, kai jis viešėjo Lietuvoje 2018-aisiais.
Kaunietė V.Barauskienė nenorėjo niekur važiuoti iš gimtojo miesto. Planavo gyventi šalia senyvos, pasiligojusios mamos. Tačiau kai gavo pasiūlymą imtis vadovauti rekolekcijų namams šalia Švč.Trejybės (Trinapolio) bažnyčios ir Kristaus Karaliaus moterų vienuolyno, ji neatsisakė.
„Dirbu čia daugiau nei dvejus metus ir esu labai laiminga. Man čia kur kas geriau nei Kaune“, – neslėpė Vilma.
Vytauto Didžiojo universitete įgytas teologo išsilavinimas tarp Dievo tarnų jai padeda jaustis tvirčiau, o tai, kad anksčiau dar įgijo ir maisto inžinieriaus-technologo, dietologo bei maisto vadybininko žinių, leidžia labiau savimi pasitikėti virtuvėje kuriant įvairiausius patiekalus.
„Kai aš mokiausi, niekas man neaiškino maisto gaminimo paslapčių. Mokiausi teorijos ir kaip skaičiuoti kalorijas“, – šyptelėjo Vilma, daug metų dirbusi Kauno katališkajame vaikų darželyje dietologe.
Tačiau bendraudama su „Lietuvos ryto“ žurnalistais Vilma patiekė advento pietus ir pademonstravo aukščiausio lygio kulinarinius sugebėjimus, nors pripažino anksčiau nedegdavusi noru sukinėtis virtuvėje.
„Jei ką nors imuosi daryti, visa tai darau su meile. Ir nors man gaminti nepatinka, reikalui esant tai darau.
Tik gamindama visada meldžiuosi.
Kai kartais tenka palikti virtuvėje savo pagalbininkus vienus, man grįžus jie visada linksmai pasakoja, kad gamindami irgi meldėsi“, – apie savo paslaptis virtuvėje kalbėjo Vilma.
Ir dar ji visada prisimena kunigo, pas kurį pabaigusi teologijos studijas dirbo, pamokymus: „Jei ką nors darai, daryk taip, kaip reikia, arba iš viso nedaryk.“
Svajonė virto realybe
Pasakodama, ką tekdavę gaminti kunigams, Vilma tikino, kad jie nėra išrankūs maistui ir nevalgo vien delikatesų. Dažnas kunigas valgo kur kas kukliau nei pasauliečiai ir tenkinasi tuo, kas prieinama.
„Tik man visada norisi patiekti maistą gražiai, patraukliai. Skaniu maistu žmonės turi mėgautis, o jei jis ir gražiai patiekiamas, malonumas dar didesnis“, – dalijosi patirtimi Vilma.
O didžiausias išbandymas ir neapsakoma laimė Vilmą, kaip kulinarę, ištiko pernai per popiežiaus Pranciškaus apsilankymą Lietuvoje.
Kai apie šį Šventąjį Tėvą dar niekas net nebuvo girdėjęs ir viso pasaulio katalikų ganytoju buvo kitas popiežius, Vilma naktimis pasvajodavo, kokį pagamintų desertą, jei jis kada nors atvažiuotų į Lietuvą.
„Neabejojau, kad tai anksčiau ar vėliau vis tiek įvyks. Buvau sugalvojusi ne vieną prabangų desertą, bet, žinoma, iki Pranciškaus viešnagės viską jau buvau pamiršusi. Kai pagaliau sulaukėme džiugios žinios apie popiežiaus vizitą, atrodė, kad esu laimingesnė už visus, o Lietuvai suteikta išskirtinė malonė.
Svajojau, kaip eisiu į iškilmingas Mišias, sėdėsiu kur nors netoli altoriaus ir žiūrėsiu į popiežių. Netrukus man paskambino vienas iš Lietuvos vyskupų ir paklausė, ar rugsėjo 23 dieną galėčiau paruošti iškilmingus pietus“, – prisiminė Vilma.
Ji, žinoma, vyskupui atsakė, kad jokiu būdu negalinti ruošti pietų, nes eis į Mišias, kurias laikys pats popiežius. Be to, dar prižadėjusi vienai viešniai iš užsienio ją lydėti į Mišias.
Tuomet skambinęs vyskupas prasitarė, kad pietūs būtų skirti visiems Lietuvos vyskupams ir vienam aukštam svečiui iš Romos. Tačiau net tai išgirdusi Vilma dar bandė prieštarauti, aiškindama, kaip jai svarbu popiežiaus Mišios.
Tik kai vienas kunigas ją paprotino, kad tas aukštas svečias iš Romos ir yra popiežius, Vilma suprato, kokio pasitikėjimo ir svarbios misijos sulaukusi.
Valgiaraštis neįtiko Vatikano pasiuntiniams
„Pirmiausia ilgai meldžiausi. Supratau, kad tie pietūs – Dievo dovana, malonė ir kad daugiau to niekada nebesulauksiu. Paskambinau su manimi bendravusiam vyskupui ir pasakiau, kad labai noriu paruošti pietus“, – sakė Vilma.
Ėmusis atsakingiausių savo gyvenime pietų Vilma pirmiausia susirinko komandą, kuri jai sugebėtų padėti.
Valgiaraščiui parengti laiko buvo nedaug. Kai, atrodė, nepaprastai tobulą valgiaraštį nusiuntė į Vatikaną, Vilma ir jos komanda jautėsi jau nuveikę didžiulį darbą.
Tačiau atvykę į Vilnių Vatikano pasiuntiniai iš to valgiaraščio paliko vos kelis dalykus. Užkandžio patiekti nebuvo galima, nes pietums Kauno arkivyskupijos kurijoje po Mišių Santakoje popiežius turėjo gal tik keturiasdešimt penkias minutes.
„Bet galėjome patiekti sriubą. Per tokio lygio pietus sriuba turi būti trinta, todėl pagaminome trintą gėlavandenių vėžių sriubą. Labai norėjau popiežiui iškepti elnio filė, tačiau tam leidimo negavau.
Buvo leista pagaminti žuvies ir tik su baltaisiais ryžiais.
Reikėjo sugalvoti, kokia žuvis gardi, graži ir be kaulų. Nusprendėme orkaitėje garuose gaminti otą su lietuviškomis voveraitėmis. Buvo iškilęs galvosūkis dėl daržovių, nes negalėjome naudoti jokių salotų ar daržovių, kuriose yra sėklų, todėl garuose gaminome labai mažas cukinijas ir morkytes.
Nei ant oto, nei ant daržovių ir ryžių nebuvo galima užpilti jokio padažo. Taip pat patiekėme baltojo vyno“, – pasakojo Vilma.
Ir, žinoma, ji popiežiui pagamino ilgai išsvajotą desertą – popiežiškų baltos ir geltonos spalvų pasiflorų skonio putėsių su prancūzišku šokoladu ir grietinėle.
„Manau, kad jis buvo tikrai labai skanus ir gražus. Tik iš Vatikano buvome gavę nurodymą po pietų popiežiui netiekti kavos. Jis jos išgėrė pamiegojęs pusvalandį“, – prisiminė Vilma.
Pietus stebėjo per durų tarpelį
Ji per iškilmingus pietus popiežiui ir Lietuvos vyskupams nepatarnavo. Ši misija buvo patikėta keturioms Šventosios šeimos vienuolėms.
„Aš su savo komanda stebėjau pro durų tarpelį, kaip vyksta pietūs. Tą dieną buvo vieno aukšto Lietuvos dvasininko gimtadienis, todėl į jam skirtą desertą aš įsmeigiau žvakutę.
Iš pradžių apsaugininkai draudė nunešti degančią žvakutę prie stalo, prie kurio sėdi popiežius, tačiau kai paaiškinau, kad ji yra skirta mūsų dvasininkui, mininčiam gimimo dieną, leido.
Šventasis Tėvas pasidžiaugė šia proga ir paragino visus sudainuoti „Ilgiausių metų“, – džiaugsmingi prisiminimai ir dabar verčia Vilmą šypsotis.
Tuos įsimintinus pietus jai iki šiol primena ir bendra nuotrauka su popiežiumi Pranciškumi.
Svarbiausia – ne maisto kiekybė
Paklausta, ką gi šiemet suplanavo gaminti Kūčių vakarui, Vilma linksmai vardijo: „Kaip ir visi žmonės – silkę su grybais, silkę su svogūnais, žuvį tešloje, žuvį be tešlos, ausytes su aguonomis ir su grybais, dar kepsiu kūčiukus, virsiu kisielių.
Nieko baisaus, jei ir nebus privalomų dvylikos patiekalų, lyg dvylikos apaštalų, bet pirmiausia pasirūpinsiu balta staltiese. Ji – privaloma. Po ja padėsiu saują šieno, kad jis primintų Betliejų, kur gimė Jėzus.“
Kūčių vakarienę Vilmą ruošia dažniausiai ten, kur tarnauja.
Šiemet, matyt, ją ruoš Rekolekcijų namuose.
„Kasmet prie Kūčių stalo susirenka artimi žmonės. O artimi tie, kurie šalia. Gražu per Kūčias pasikviesti žmogų, kuris neturi pas ką nueiti.
Svarbiausia – ne maisto kiekybė, o susėsti prie stalo, suteikti vienas kitam šviesos, šilumos, pasimelsti už tuos, kurie jau išėjo. Ir kasmet man tas vakaras vis tiek stebuklingas“, – su ašaromis akyse kalbėjo Vilma.
Ji sutiko pasidalyti savais advento pietų receptais: „Man nepatinka gaminti, tačiau patinka džiuginti žmones. Jei jie mėgaujasi mano paruoštu maistu, ko gi daugiau reikia.“
Orkaitėje kepta dorada
Reikės:
- 2 doradų
- 50 gramų sviesto
- 50 gramų petražolių
- 3 skiltelių česnako
- druskos
- pipirų
- citrinos
- vyšninių pomidoriukų
- rozmarinų šakelių
Doradas išskroskite, kruopščiai išplaukite ir nusausinkite popieriniu rankšluosčiu. Vienoje jų pusėje padarykite po tris įpjovas. Žuvies išorę ir vidų pabarstykite druska ir pipirais.
Česnaką labai smulkiai supjaustykite, petražoles smulkiai sukapokite, sudėkite į minkštą sviestą, viską gerai išsukite ir įtrinkite žuvies vidų bei įpjovas.
Žuvį dėkite į pasirinktą kepimo indą, į kiekvieną įpjovą įkišdami citrinos griežinėlį. Kepkite iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje maždaug pusvalandį, kol žuvis pakeis spalvą. Prieš baigdami kepti į skardą sudėkite pomidoriukus ir rozmarinų šakeles.
Patiekite pašildytoje lėkštėje.
Graikiškoje tešloje keptos krevetės
Reikės:
- tigrinių krevečių
- graikiškos siūlinės tešlos
- aliejaus
- aštraus padažo krevetėms
- konservuotų ananasų riekučių
Krevetes apsukite tešla ir porą minučių kepkite verdančiame aliejuje. Į lėkštes dėkite šalia ananaso riekelės, taip pat įpilkite šaukštą aštraus padažo.
Aštri krevečių sriuba
Reikės:
- 200 gramų krevečių
- 1 l sultinio
- 1 stiebelio šviežios citrinžolės
- keleto žaliųjų citrinų lapų (nebūtinai)
- 10 pievagrybių
- 3–5 v. š. žuvies padažo
- šaukšto šviežių žaliųjų citrinų sulčių
- stiklinės kokosų pieno
- 3–4 skiltelių česnako
- 1 a. š. smulkintos aitriosios paprikos
- 1 a. š. tarkuoto imbiero
Užvirkite sultinį su citrinžolėmis (arba vandenį su sultinio kubeliu ir citrinžolėmis).
Sriubai užvirus sumažinkite ugnį ir dėkite česnaką, imbierą, aitriąją papriką. Įspauskite žaliosios citrinos sulčių ir supilkite žuvies padažą.
Sudėkite grybus, krevetes ir viską išmaišykite.
Šiek tiek padidinkite ugnį ir pakaitinkite apie 6–8 minutes.
Baigę virti supilkite kokosų pieną ir patiekite.
Kalėdinis desertas „Mini Pavlova“
Reikės:
- 2 kiaušinių baltymų
- 100 g cukraus
- 200 g riebios grietinėlės
- 1 v. š. cukraus pudros
- raudonos spalvos uogų
Kiaušinių baltymus plakite plaktuvu, kol suputos. Nenustodami plakti pamažu po šaukštą berkite cukrų. Plakite iki standumo, kol masė bus lygi ir blizgi.
Paruoštą masę sudėkite į konditerinį maišelį ir ant kepimo popieriaus išspauskite apie 6 cm skersmens skritulius aukštesniais krašteliais. Galima masę išdėlioti ir šaukštu, o viduryje padaryti nedidelius įdubimus įdarui.
Džiovinkite iki 120 laipsnių (su ventiliatoriumi – iki 100 laipsnių) įkaitintoje orkaitėje 1,5–2 valandas, kol morengai visiškai išdžius. Ataušinkite.
Grietinėlę išplakite su cukraus pudra iki standumo. Ant kiekvieno morengo dėkite plaktos grietinėlės ir puoškite raudonos spalvos uogomis bei mėtų lapeliais.
