Apsivalius šiai verslo sferai pralaimėtojų nebus – ten dirbę darbuotojai turės kelti kvalifikaciją, nes tai privers padaryti padidėjusi konkurencija dėl darbo vietų. Išnyks restoranų skelbimai su tokiu tekstu: „Patirtis nebūtina, visko išmokysime.“
Išnykus prastiems restoranams, laimės ir vartotojai, pagaliau nebeteks taip dažnai nusivilti maistu ar gėdingu aptarnavimu.
Tad po trumpos įžangos noriu jums visiems papasakoti apie restoraną, kuris atstovauja tiems, kurie neišnyks net jei atsiris antroji, o po jos ir trečioji viruso banga.
Kalbėsiu apie šeimos restoraną „Du“, kuris įsikūręs Ramučiuose. Ramučius žino pora tūkstančių ten gyvenančių, na, dar kelios dešimtys tūkstančių kauniečių, kuriems tenka pravažiuoti pro šią šalia Kauno įsikūrusią gyvenvietę.
Ramučių pavadinimą įsimena tie, kurie bent kartą, kaip ir mes, užsuka į restoraną „Du“. Nuosavų namų kvartale įsikūrusį ir nuo pagrindinio kelio nematomą restoraną žmonės randa tik rekomendacijoms sklindant iš lūpų į lūpas.
Niekada neišgirsite, kaip kažkas pasakoja: ėjome pro šalį ar važiavome, pamatėme ir užsukome. Jis ne didmiesčio senamiestyje, tad jei čia būtų gaminama bet kaip ir tikimasi, kad klaidas užglaistys didelis srautas miesto svečių ir vietinių praeivių, tai būtų tolygu savižudybei.
Dažniausiai kurdami šeimos restoraną savininkai susikoncentruoja į maistą ir pamiršta interjerą. Manydami, kad skanų maistą žmonės gali valgyti bet kur sukritę, pastato iš tėvų ar bobučių surinktus senus ir nudėvėtus baldus arba nesivargindami tiesiog pamėto krovinių pervežimams naudotas paletes.
Gal patys tarp tokių baldų ir palečių augo, kad nostalgijos kamuojami tokį interjerą kuria, o gal dėl lėšų stokos? Aš manau – dėl apsileidimo. Jei gyvenčiau palapinėje ir patogumai būtu vanduo kūdroje, o tualetą atstotų šalimais ošiantis miškas, man toks interjeras patiktų, nes tai būtų patogiau nei palapinėje. Bet...
Dėl panašios priežasties net neprisėdome viename restoranėlyje Anykščiuose, kurio maistą giria visi ten apsilankę, apie meilę maisto gamybai kalba ir patys jo įkūrėjai.
Tačiau pamatęs iš bobučių surinktus ir klientams sustatytus sukrypusius, nusėdėtus baldus, o po jais paklotus iš tų pačių bobučių paimtus kilimus, kurie dulkių siurblio nematė gal nuo euro įvedimo, prisėsti nesinorėjo...
Kadangi iki Anykščių atvažiavome ne vežimu, kinkytu arkliais, o automobiliu, renkamės kitą tašką. Iki jo kiek daugiau nei valanda. Ir džiaugiuosi, kad esame išrankūs, nes tik dėl to mes randame tokius perliukus, kaip restoranas „Du“.
Sukritę į minkštus baldus ir žvalgydamiesi po restoraną, sukurtą su meile, dar net negavę maisto mes jau jautėmės išlošę. Na, o atkeliavęs vadinamasis komplimentas nuo šefo – duonelė su sviestu, užkandėlės – leido pradėti mėgautis ne tik jaukia aplinka, bet ir maistu.
Džiugu, kad pasiteiravus apie tai, kas siūloma iš užkandžių prie alaus, neišgirdome tos frazės, kuri mane nervina, o ją sakančio padavėjo veidą užlieja keista šypsena: duona su sūriu.
Su tokia pat šypsena, tik ne apie nuvalkiotą stebuklą, o apie naminius bulvių traškučius su traškiomis kiaulienos juostelėmis prabilo restorano „Du“ padavėjas. Užtikrintu balsu, kuris padėjo mums dar įsiūlyti ir brusketą su mocarela ir vytintu kumpiu.
Kai atkeliavo alus, o jam iš paskos ant mūsų stalo pradėjo plaukti patiekalai, mes pradėjome mėgautis šviežio bei su meile patiekto maisto teikiamais malonumais.
Kiaulienos šonkauliai – tokių Lietuvos baruose iki šiol dar neteko valgyti. Gaila, kad nenufotografavau pjūvio – sultys tiesiog liejosi juos prapjovus, mėsa pati nušoko nuo kaulo, o dar skanus ir žaismingas garnyras.
Valgiau šonkaulius, bet po gabalėlį paskanavau kiaulienos sprandinės, antienos ir vištienos.
Desertai. Ar mūsų skrandžiai po tiek maisto dar kažko norėjo? Tikrai ne. Bet dėl padavėjo įtaigos mūsų stalą aplankė pora desertų.
Nesiplėsiu apie skanaujant patiekalus gautus vis kitokius malonius potyrius, tegu už mane kalba jų nuotraukos. Tiesiog noriu kreiptis į visus, ne tik į tuos, kurie mėgsta skaniai pietauti restoranuose, bet ir į tų restoranėlių savininkus: pažiūrėkite į patiekalus, jų pateikimą ir į jų kainas. Štai ką aš vadinu tobulu deriniu: pateikimas – skonis – kaina.
Kai myli šį verslą, gali pasiūlyti žmogui ne tik skanų maistą, bet ir jaukiai įrengtą aplinką, kurioje jis juo mėgausis.
Tad kurdami maitinimo įstaigas ar jas jau turintys privalote skirti dėmesio kiekvienai detalei, net kavai. Nebepakanka pasakyti, kad gaminate skanų maistą, o kavą pilstote tą, kurios tiekėjas pastatė kavos aparatą ir davė puodelių.
Viskas. Tie laikai baigėsi. Patikėkite manim – bet koks interjeras, bet kaip sudrėbtas neva skanus maistas, nelaimingi padavėjai nebepaveš jūsų verslo – jūs bankrutuosite greičiau, nei sulauksite šviežių bulvių.
Rekomenduoju paimti pavyzdį iš šio restorano. Su meile kurkite kiekvieną detalę, tik tada jūs turite galimybę išgyventi.
Vertinu restoraną stipriu 5/5 ir įsirašau jį į rekomenduotinų Kaune ar šalia jo sąrašą.
