„Klumpė“ galėtų būti puikus pavyzdys, kai kalbame apie kokybės ir kainos santykį: didelės lėkštės ir didelės jose vos telpančios porcijos už 5 ar 6 eurus. Taip pat jie puikiai atitinka ir statusą, kurį sau priskyrė – baras. Sutikite, keistai skambėtų: restoranas „Klumpė“.
O restoranu save tituluojančiame „Rambyne“ pagrindiniai patiekalai net negali konkuruoti su tais, kuriuos per gedulingus pietus pateikia kokia suvargusi valgyklėlė. O dar prisiminus tą suplyšusį cepeliną, kuris iš gėdos bandė nusiskandinti skystyje, kuriame virė... Kodėl patiekiant cepelinus šio skysčio tarsi sriubos pripila į lėkštę, greičiausiai žino tik „Rambyno“ virėjos.
Šį kartą, norėdami atrasti kažką naujo, renkamės mūsų dar neaplankytą restoraną „Kitchen inn“. Į mano klausimą, ar lietuvių kalba tokia skurdi, kad nerado restoranui lietuviško pavadinimo, padavėja išdidžiai atsakė, jog tai itališkas restoranas, štai dėl to toks ir pavadinimas.
Atsivertęs meniu supratau, kad arba padavėja pajuokavo apie itališkos virtuvės ir pavadinimo sąsajas, arba mes kažką ne taip supratome. Na, kokiame Italijos regione kepa mėsainius ar patiekia šaltibarščius?
Meniu pasirinkimas – didelis. Matydamas atvirą virtuvę ir suskaičiavęs ten dirbančias galvas, tada – sėdimas vietas salėje, aš pradėjau abejoti apie galimą restoraninį lygį. O aukštos patiekalų kainos kaip ir bylojo, kad ši vieta save priskiria būtent restoranams.
Te atleidžia mums italai, bet mūsų užsakymas gavosi ne visai itališkas, neįtraukėme picos, bet ir nesuteršėme Italijos virtuvės vardo užsisakydami šaltibarščius. Tad savotiškai didelio nusidėjimo išvengėme.
Užsakyti patiekalai buvo atnešti tokia tvarka, kokią su padavėja aptarėme, ir būtent tokia, kokią ji, stovėdama prie atviros virtuvės, virtuvėje dirbantiems padiktavo taip garsiai, kad girdėjome ne tik mes, sėdėdami salės kamputyje tolokai nuo virtuvės, bet, manau, ir lauko terasoje sėdintys svečiai.
Ar tai suteikia žavesio, gal tai koks reklaminis šios vietos triukas? Garsiai šaukti apie užsakomus patiekalus, kad jų paragauti susigundytų ir kiti klientai? Girdi, kažkas užsisakė tartarą, gal verta ir mums?
Žinokit, neverta, nebent tada, kai prie jo patieks kažką kito, o ne šaukštą majonezo. Pats jautienos tartaras buvo skanus, bet kam tas majonezas restorane? Su tokia meile pakabinta to majonezo, kad jo kupstelis dydžiu vos nenurungė paties tartaro.
Nesu didelis majonezų žinovas, bet spėju jog tai jo didenybė „Hellmanns original“ – toks tirštesnės struktūros ir neiškart suskystantis, vos patekęs į lėkštę.
Toliau sekė dar didesnis nusivylimas neva itališka virtuve. „Chilli con carne“ – 5 eurai. Ties skambiu pavadinimu jos pasirodymas ir baigėsi. Kam meniu rašote, jog tai aštri jautienos sriuba, jei jautienos ten tik ūkininko prisiminimai? Pagrindinę sriubos dalį sudaro pupelės, o jautienos ten tiek, kiek į sriubą deda pradedantis veganas, bandydamas mažinti mėsos kiekį. Tiesa, rašydami meniu nesuklydote, kad tai aštri sriuba, bet aitriųjų paprikų priberti didelio mokslo nereikia.
Stumdydamas į šonus pupeles ir ieškodamas kažko įdomesnio aš tuo pačiu stebėjau, kaip Katinienė vargsta su jai patiektu starkiu...
Starkis buvo antra tos dienos vinis, kuri man šios vietos neleidžia vadinti restoranu.
Pradėkime nuo pačios žuvies: kas ją valė? Ji paskendusi ašakose, bet tai nebuvo didžiausia patiektos žuvies gėda. Didžiausia gėda buvo tai, jog restoranas sugeba klientui prastumti dar ir uodegigalį.
Man gėda už tokias vietas, kurios skambiai pasivadina restoranu, o klientui nesigėdija patiekti vieną iš dviejų žuvies gabaliukų – sukepusi uodegigalį. Juk meniu yra žuvienė, tad paruošę žuvies gabaliukus kepsniukams, likusius uodegigalius susmulkinę puikiai galėtumėt panaudoti sriubai.
Liūdesio nuotaikas toje pačioje žuvies lėkštėje tęsė burokėliai. Ir vėl toks skambus pristatymas meniu – salsa (burokėliai, kalendros, svogūnų laiškai, mėtos), o galutinis rezultatas – šnipštas. Tie burokėliai iš serijos „Viengungio vakarienė“, parduotuvėje pirkti indelyje pjaustyti virti burokėliai, paskandinti acte, patiekiami su virtomis dešrelėmis ir šaukšteliu garstyčių.
Tam viengungiui, manau, nė motais, ir jokio reikalo savo vakarienėje ieškoti kažkokių atsiskleidžiančių poskonių, bet mes užsakėme patiekalą už 11 eurų. Ir tai ne kokiame kurorte, kur plaukia žmonių jūros ir nuo to dažnai nukenčia kokybė – mes sėdėjome tuščiame restorane, kur terasoje buvo užimta pora stalelių, prie kurių jaunimas gurkšnojo alų. Ir turėdami tik tiek klientų jūs sugebate pateikti tokią pornografiją?
Apie estetiką lėkštėje aš išvis tyliu. Net profesionalus fotografas, norėdamas padaryti gražesnę nuotrauką, nusisuktų sau sprandą, nes tai misija neįmanoma. Jei nori, kad nuotraukoje nesimatytų burokėliais kraujuojančios žuvies, į kadrą patenka tas apdegęs uodegigalis. Kaip lėkštę besuksi – nusivylimas neišvengiamas. O ir šiaip – nuo kada į lėkštę įverstas vos ne visas indelis burokėlių yra restorano lėkštės puošmena? Nebent tai noras jais kompensuoti mažą lėkštės turinį.
Ir paskutinė vinis į starkio lėkštę. Vargu, ar šį patiekalą būtų išgelbėję parinkti gražūs žuvies gabaliukai. Svarbu dar ir neperkepti žuvies, o, kaip matote nuotraukose, sprendžiant pagal apkepusius starkio kraštus, to šį kartą padaryti nepavyko...
Pasimėgauti midijomis, nors jos buvo skanios ir be girgždančio smėliuko tarp dantų, sutrukdė padažas. Vienintelis, ką jame jaučiau, tai kokosų pieną, bet nei kario, nei austrių skonio neužčiuopiau. Gal jie ten tik tam, kad kiek nuspalvintų kokosų pieną.
Ir tos gruzdintos bulvytės – pigus pagalbininkas nuo neturėjimo ką veikti snūduriuojančioje virtuvėje. Jūs restoranas, ne kavinukė, tad pusfabrikačiai turi gelbėti tik ekstra atveju – per gedulingus pietus.
Desertas. Kaip dabar pamenu – klausėme, ar desertai gaminami vietoje. Pasirodo, kad vietoje galima pagaminti baisiau nei pašildyti pusfabrikatį. Lavos pyragėlis, sprendžiant pagal vaizdą lėkštėje, buvo gamintas vietoje, ir ne konditerio, o greičiausiai jam išėjus parūkyti, pyragėlius suformavo indų plovėja. Nes tokios formos deserto niekas nepriimtų net žinodami, kad tai pusfabrikatis.
Ir tas tradicinis šakutės įsmeigimas į pyragėlį, po kurio visa deserto lėkštė apsipila šokoladu, šiame italų restorane nepasiteisino, nes pyragėlio vidus buvo tuščias. Neskaitant šokolado fragmentų, įsikabinusių į vidines pyragėlio sieneles ir su baime žvelgiančių į jį fotografuojantį. Kažkiek šokolado dar buvo ant lėkštės apatinės pusės, bet tai, manau, ne papuošimo dalis, o nuo jį ruošusių skystu šokoladu apkibusių pirštų. Kur dingo šokoladas, atsakymo mes tą dieną negavome, nes tą dieną mus aptarnavusios padavėjos teikėsi paklausti tik tiek – ar skanus tartaras. Po to lėkštės buvo tyliai keičiamos kitomis.
Tiesa, dar į Katinienės išsakytą repliką dėl burokėlių buvo bandoma atsakyti, kad burokėlius ruošia vietoje, jie tikrai ne pirktiniai. Jei tai tiesa, kam taip varginatės, jei jų net katinai neatskyrė nuo konservuotų iš parduotuvės?
Grįžkime prie įžangos. Kokybės ir kainos santykis. Jei minėtas baras „Klumpė“ jį puikiai patenkina, tai restoranas „Kitchen inn“ tuo pasigirti negali. Taip, kainos restoraninės ir net kažkuo primena Palangos garsiąją Basanavičiaus gatvę. Bet bėda, kad jūs nutolę nuo tos gatvės per gerą pusšimtį kilometrų, ir kad būtumėt įdomūs tūkstančiams pajūrio svečių, jūs turite juos stebinti ne tik kainomis, bet ir skaniu maistu bei geru aptarnavimu.
Vos užėję mes su Katiniene svarstėme, kad šiai vietai lyg ir trūktų jaukumo. Atrodo, su meile įrengtas restorano interjeras, bet šalta. Šalta ne tiesiogine žodžio prasme, iš tiesų ten karšta ir tvanku, nes kondicionieriai greičiausiai dėl grožio sukabinti palubėse.
Šalta – nes mes vos užsukę jaučiame tą aurą, kurią formuoja klientai. Jų patirtos emocijos diena iš dienos po truputį susigeria į restorano sienas ir taip kuria plika akimi nematomą atmosferą restorane.
Vykdami į šį restoraną turėjome didelių lūkesčių, o gavome nemažą liūdesio dozę, kurios negaliu kitaip vertinti, nei 2/5. Ar dar kada sugrįšime, abejoju. Panašaus koncepto restoranų Lietuvoje – tūkstančiai, ir galimybę suteikti reikia kitiems. Nebent apie šią vietą perskaitysiu kąžką įdomaus feisbuko grupėje „Maitinimo įstaigos – atsiliepimų knyga“. Tuomet gal ir sugrįšiu.
Restoranas: daugelis svečių sugrįžta
Portalas lrytas.lt kreipėsi į restorano „Kitchen Inn“ administraciją prašydamas pakomentuoti tinklaraštininko apžvalgą. Pateikiame jos atsakymą: „Vertiname kiekvieną mūsų restorano svečią, o gavę kritikos į ją nenumojame ranka – vertiname, ką galime daryti geriau ir nuolat tobulėjame.
Labai apgailestaujame, kad pas mus apsilankęs ir „Riebus katinas“ tinklaraščiui maisto apžvalgą paruošęs svečias liko nepatenkintas, tad jaučiame pareigą ir atsakomybę šią situaciją paaiškinti.
Visų pirma norime pasidžiaugti, kad dauguma restorano svečių išeina patenkinti ir sugrįžta dar kartą. Iki šiol esame vienintelis toks restoranas mūsų krašte, kuriame gaminami švieži itališki makaronai (pasta), tradicinėje itališkoje krosnyje kepamos picos, naudojama autentiška jų gaminimo technologija ir specialūs itališki miltai. Mūsų restorano virtuvei pradžią davė šefas Gianas Luca Demarco, o apžvalgoje minėti patiekalai taip pat neatsiejami nuo Italijos, tad iš pradžių vadinomės itališku restoranu.
Tiesa, įsikūrę mažame miestelyje pastebėjome, jog svečiai pageidauja ir kai kurių tautiškų, kasdienei virtuvei artimesnių patiekalų. Taigi, atsižvelgdami į jų poreikį, vasaros sezonu į meniu įtraukėme šaltibarščius, valgiaraštį papildė ir kiti tradiciniai patiekalai. Renginiuose galima įsigyti ir mūsų ruošiamų mėsainių, kurie, klientų prašymu, ilgainiui taip pat atsidūrė įprastame meniu. Tad dabar save pristatome kaip Italijos įkvėptą virtuvę.
Esame įsitikinę, kad visiems be išimties savo svečiams pateikiame patiekalus, pagamintus iš aukščiausios kokybės ingredientų. Apžvalgoje aptartam tartarui naudojama brandinta Angus jautiena iš vietinio „Konig Angus“ ūkio – taip užtikriname, kad mėsa visuomet bus šviežia. Svečias liko nepatenkintas prie tartaro patiektu padažu, kurį ateityje kviečiame ne tik apžiūrėti, bet ir paragauti – tai „Aioli“ padažas, vietoje išsuktas mūsų virtuvės šefų. Kadangi patiekalai gaminami iš aukštos kokybės produktų, jų kainos yra kiek aukštesnės nei kitose Šilutės maitinimo įstaigose, bet lyginant su Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos restoranais – mažesnės net 20-30 proc.
Apžvalgoje aptartą aštrią sriubą taip pat gaminame pagal savo unikalią receptūrą. Tradiciškai šiame patiekale mėsa sudaro apie 25-30 proc. ir yra tik sudedamoji, bet ne pagrindinė sriubos dalis.
Tuo metu starkio filė su burokėliais – vienas populiariausių patiekalų mūsų restorane. Kiekvienam svečiui patiekiamas visas vidutinio dydžio filė su traškia odele. Natūralu, kad žuvis turi šiek tiek kaulų, nors starkis – viena mažiausiai kaulų turinčių žuvų, dėl kurių atidaus išdarinėjimo iki šiol skundų nesame sulaukę. Burokėlių salsą ruošiame vietoje ir svečiai ją paprastai labai mėgsta ir giria, tad keisti jos kitu garnyru kol kas neplanuojame.
Domimės kiekvieno savo svečio patirtimi mūsų restorane. Sulaukę pastabų visuomet pasiūlome išeitį – nemokėti už patiekalą, jį pakeisti kitu, vaišiname savo gamybos ledais.
Daug dėmesio skyrėme restorano interjerui, ingredientų kokybei. Vos prieš mėnesį gavome aukščiausią VMVT higienos, gamybos procesų kontroliavimo, meniu pateiktos informacijos įvertinimą. Tikime, kad ši situacija – tik nemalonus nesusipratimas, kurių ateityje padėtų išvengti vietoje kylanti diskusija. Pavyzdžiui, jei svečias būtų paprašęs įjungti kondicionierių – kaipmat būtume patenkinę jo prašymą. Mūsų personalas taip pat pasiruošęs atsakyti į visus klausimus ir papasakoti apie patiekalų sudėtį bei gamybos procesą.
Maisto edukacija – dar viena kryptis, kurią jaučiame esant reikalingą. Ypač tuomet, kai net apžvalgininkų esame lyginami su visiškai kitokio koncepto maisto įstaigomis. Gastronomija – interpretacijoms jautri sritis, tačiau mes teikiame pirmenybę profesionalumui, kokybei ir skaidrumui. Tai jaučia kiekvienas mūsų klientas.“
