Karantinas pakoregavo ne tik daugelio atostogas, bet ir mano apžvalgas. Dėl koronaviruso daugelis likote uždaryti Lietuvoje ir nusėdote poilsiui prie Baltijos jūros, o aš jus visą vasarą lepinau apžvalgomis iš maitinimo įstaigų, įsikūrusių kurortiniuose miestuose.
Ši apžvalga – ne išimtis, bet greičiausiai paskutinė šį sezoną kurorto tema. Sakykime taip: noriu uždaryti Palangos temą su fanfaromis ir fejerverkais.
Užsukti į „Resort pub“ planavome dar pernai, ir net kelis kartus. Kartą tingėjome eilėje stovėti, kitą kartą lietus iš namų neišleido.
Tad šį kartą, kad netyčia netektų atsistoti į eilę, rezervavome staliuką iš anksto (žinoma, ne Riebaus katino vardu). Interjeras – tipinio baro. Mėgstu prabangiai įrengtus barus. Tam iš namų ir išeiname, kad laikas, praleistas sėdint ne ant iš palėpės ištrauktų baldų, kažkiek prikeltų naujam gyvenimui.
Kodėl kai kurios maitinimo įstaigos traukia baldus iš palėpės? Nes visus pinigus suėda brangi virtuvė su įranga, o barui ir interjerui lieka ne kažkas. Tad daugelis, atsidarydami bariukus, mano, kad prastą interjerą kompensuos virtuvės šefo patiekalai. O šiame bare dėmesys skirtas kiekvienai detalei, gal dėl šį kartą tiek daug interjero nuotraukų – išties yra kur akis paganyti.
Kadangi be mūsų rezervuoto stalelio buvo dar po vieną kitą laisvą skirtinguose aukštuose, Katinienė ilgai vaikštinėjo, kol pagaliau aprimo ir, parodžiusi į stalelį pirmajame aukšte prie lango, ištarė aukso vertės žodžius: sėdame čia.
Ak jūs, moterys – kur prisėsti, renkatės tarsi suknelę. Mums, vyrams, paprasčiau: įvertiname interjerą – patinka arba ne – o jau kur prisėsime, ne taip svarbu. Kaip ir su kelnėmis – ne taip svarbu, kokias išsirinkti, daug svarbiau, kur jas užsimovę eisime...
Lenkiu galvą prieš tą, kuris sudarinėjo meniu. Daugelis sako, kad aš esu šmaikštumo įsikūnijimas kurdamas tekstus, bet tas, kas kūrė šio baro meniu, greičiausiai parašytų ne vieną Hario Poterio istorijos tęsinį.
Esu matęs ne vieną meniu, kuriame keliems patiekalams būna suteikti žaismingi pavadinimai, bet čia linksmumo paliesti visi. Paminėsiu tik kelis, o jūs, žvelgdami į nuotraukas, išsiaiškinsite, koks patiekalas po jais slepiasi: „Penkios emigrantės“, „Lietuviškos malkos“, „Gaidys palmėje“...
Į padavėjos klausimą, ar gardinti alų aukso dulkėmis, atsakėme teigiamai. Kur dar, jei ne brangiausiame Lietuvos kurorte pasitaškyti auksu? Juolab, kad vėliau pamatę sąskaitą sužinojome, kad tas malonumas – ne iš brangiųjų. Vos 0,50 euro, ir jūsų taurėje – žaismingas aukso dulkių šokis.
Aišku, kad tai tik alaus puošmena, pajusti aukso skonio nepavyko, nebent būtų reikėję dvigubinti ar trigubinti jo kiekį taurėje. Na, bet ne aukso degustuoti atėjome, tad visą dėmesį sutelkiame į maistą.
Kadangi buvome keturiese, užsisakėme atitinkamą kiekį užkandukų. Informuoju iš anksto, kad nepasipiltų komentarai, neva kur tiems dviem katinams tiek telpa.
Nors mums telpa daugiau nei kitiems, užkandžiai gerokai pakoregavo vėlesnius užsakymus. Mūsų damos pradėjo ožiuotis ir atsisakinėti pagrindinių patiekalų. Suprask – vasara dar nesibaigė, ir kūno linijas reikia išlaikyti tokias, kad figūra netaptų apskritimu, o užkandukų tiek, kad jos jau jaučiasi sočios. O dėl to kaltos tos skanios krevetės su spurgytėmis, kurių joms pakako per akis.
Mes, vyrukai, kiek pasišpagavę šoninės iešmeliais, norėjome tęsti pilvo šventę. Žinoma, paskanavome po kelias krevetes, gavome paragauti ir spurgyčių, bet maisto šventę norėjosi švęsti toliau. Šiaip ne taip įkalbėjau Katinienę užsisakyti bent salotas, ir tai tik dėka šmaikštaus jų pavadinimo – „Pašėlusios emigrantės“.
Na o mes, vyrai, kad ir kaip grėsmingai meniu skambėjo „Texas 66“, skelbiantis, kad tai bus pusė kilogramo šonkaulių, neišsigandome – prie užsakymo pridėję dar ir mėsainį, privertėme skrandžius sunerimti ir mobilizuotis artėjančio maisto invazijai.
Dažnai sakau – tegu už mane kalba nuotraukos, bet ir pats dabar dar ir dar kartą žvelgdamas į šias nuotraukas, net nepajuntu, kaip pradeda rinktis seilės. Tad jei tektų rinkti skaniausius šią vasarą valgytus šonkaulius, šie užimtų pirmąją vietą be didesnės kovos. Jie buvo ne tik skaniausi, bet ir lenkė kitus pačių šonkaulių bei garnyro dydžiu.
Manau, daugelis pritarsite, kad atiduoti 12 eurų už tokią porciją negaila, ir tai nėra didelė prabanga. Nepamirškit – tai „Basankė“, brangiausia gatvė Lietuvoje. Ką čia Lietuvoje – greičiausiai visose Baltijos šalyse.
Iš pradžių pamaniau, kad mėsainio mėsa perkepusi, bet vėliau sąskaitoje pamačiau prierašą, kad jis visiškai iškeptas. Nepamenu, kad būčiau taip užsakęs, nes niekada negadinu mėsos, ypač jautienos, ją visiškai iškepdamas. Nepasakysiu, ar padavėja manęs klausė, kaip jį iškepti, nes tame šurmulyje ir skambant gerai muzikai galėjau ir neišgirsti.
Tad jei mėsainį vertinti kaip visiškai iškeptą, su juo viskas gerai. Puiki paskrudinta bandelė, gavus drėgmės iš priedų, valgant neištižo, atvirkščiai – išlaikė grakščią formą, kol buvo galutinai panardinta į Katino burną. Priedų – per akis. Jautienos paplotėlis nemažas, tai puikiai matosi ir nuotraukoje.
Darant nuotraukas ir norint parodyti po bandelės kepure besislepiančią mėsą, dažnai tenka paieškoti gražesnio kampo. Mėsos neretai būna taip mažai, kad ji su visais priedais pranyksta bandelėje, tad visuma primena ne mėsainį, o formą praradusią spurgą.
„Matadoras“ buvo geras, tačiau iki visiško manęs nokautavimo jį reikėjo trumpiau kepti. Bet, kaip sakiau, spėju, kad aukso dulkės bus man užklijavusios ausis, ir aš nebenugirdau, ko klausė padavėja. Pabūsiu geras, ir šį nesusipratimą nurašysiu sau.
Pabaigti noriu žodžiais, kuriuos Katinienė pasakė mums po smagaus pasisėdėjimo „Resort pub“ einant palydėti saulės: pagaliau radome vietą Palangoje, į kurią smagu bus užsukti ne tik vasarą, bet ir kitu metų laiku. Čia jauku ne tik lauko terasoje ar balkonėlyje, bet ir viduje.
Vertindamas barą 5/5, šia gražia nata noriu baigti vasaros apžvalgas iš Palangos. O tiems, pas ką dar neužsukau, sakau – nenusiminkite, kitą vasarą ateis ir jūsų eilė, ir tik nuo jūsų profesionalumo priklausys, ar aš jus pagirsiu, ar užliesiu stipria kritikos banga.
