Kaunietės S.Grigalevičiūtės kelias į virtuvę prasidėjo kaip ir daugelio gaminti mėgstančių žmonių. Solveiga nuo mažens stebėjo, kokius skanėstus kepė močiutė. Jai ir pačiai pasidarė įdomu ką nors gardaus iškepti – pyragą, sausainių.
Bebaigdama Kauno „Saulės“ gimnaziją, kurioje sustiprintas tiksliųjų mokslų mokymas, Solveiga turėjo minčių rinktis su maisto ruošimu susijusius mokslus, bet ir iš anksto ruošėsi studijoms Vilniaus dailės akademijoje. Mat S.Grigalevičiūtė vaikystėje lankė meno mokyklą, parengiamuosius kursus, tad jai tiesiausias kelias buvo stoti į dailę.
Suviliojo kulinarinio meno mokykla
Dailės akademijos Kauno fakultete būsimoji konditerininkė baigė grafinio dizaino bakalauro studijas, po to įgijo kultūros vadybos ir politikos magistro diplomą.
Tačiau meniškos prigimties kaunietę suviliojo žinoma kulinarinio meno mokykla „Le Cordon Bleu“ Londone. Solveiga pasirinko vienų metų intensyvias konditerijos studijas Didžiojoje Britanijoje.
2015-aisiais gavusi „Le Cordon Bleu“ diplomą lietuvė liko padirbėti Londone.
„Kirbėjo mintis, kad kada nors reikės grįžti namo, bet iš pradžių norėjau pabandyti darbą skirtingose vietose, įgyti daugiau patirties“, – tvirtino prabangiame azijietiško maisto restorane ir vienos „Michelin“ žvaigždutės restorane Londone dirbusi Solveiga.
Lietuvė buvo susidomėjusi azijietiškais skoniais, todėl rinkosi šios virtuvės restoranus. Kuo išskirtiniai Azijos šalių desertai?
Solveiga iškart perprato, kad azijietiški skanėstai nėra tokie saldūs kaip europietiški. Desertai iš rytietiškų produktų, nors buvo ruošiami pagal prancūziškas konditerijos tradicijas.
Azijietiškiems skanumynams egzotikos suteikia mums mažai pažįstami vaisiai, tokie kaip japoniniai mandarinai. Šie desertai rūgštūs, nes juose naudojama mažai cukraus.
Lepino buvusį JAV prezidentą
Londone porą metų padirbėjusi S.Grigalevičiūtė persikėlė į Dubliną. Airijos sostinėje Solveiga vienus metus praktikos sėmėsi penkių žvaigždučių viešbučio „Merrion“ restorane.
Jame darbo taisyklės buvo itin griežtos – darbuotojai pasirašė sutartis, kad negali viešinti svečių nuotraukų, darbo paslapčių. Tai galioja net pasibaigus darbo sutarčiai.
Tad lietuvė tik užsiminė, kad kadenciją baigusį Jungtinių Valstijų prezidentą Billą Clintoną (74 m.) teko palepinti vaisių lėkšte, nes jis laikosi veganiškos mitybos, o airių roko grupės „U2“ narius – įmantriais pyragėliais. Lietuvė aptarnavo ir karališkos kilmės svečius – patiekė popiečio arbatą su išskirtiniais teminiais desertais.
Gyvendama Dubline S.Grigalevičiūtė ne tik kaupė konditerininkės patirtį, bet ir sutiko širdies draugą Isfandiorą.
Lietuvė su airiu informacinių technologijų specialistu susipažino per bendrus draugus. Solveigos draugas mėgsta saldumynus, todėl gali būti, kad nuo to ir užsimezgė jų draugystė.
„Jis domisi konditerija ir man padeda“, – patikino į gimtąjį Kauną su bendraamžiu mylimuoju grįžusi Solveiga.
Pluša kaip darni komanda
Dabar juodu sukasi nuosavoje desertinėje „Saldu“.
Solveiga gamina skanėstus, Isfandioras dirba vadybininku, tad pora puikiai pasidalijo pareigomis ir pluša kaip darni komanda.
S.Grigalevičiūtė sugrįžti į gimtinę norėjo dėl to, kad čia – jos namai, šeima, draugai. Tam prestižinę mokyklą baigusi konditerininkė teikė pirmenybę.
„Emigrantės gyvenimas man nepasirodė per didelis iššūkis, tiesiog labai pasiilgau artimųjų“, – tikino ketverius metus svetur gyvenusi Solveiga.
Londone ir Dubline lietuvė buvo įsikūrusi didmiesčių centruose, kad jaustų kultūrinio gyvenimo pulsą, – lankėsi muziejuose, parodose.
Gardžiausias skanėstas – juodasis šokoladas
Į konditeriją pasukusi menui neabejinga S.Grigalevičiūtė moka derinti abi profesijas. Tačiau tai nereiškia, kad ji vis dar blaškosi dėl pasirinkimo – Solveiga tvirtai nusprendusi eiti saldumynų gamybos kryptimi.
Šiuo metu S.Grigalevičiūtė ruošia desertus pagal prancūziškas receptūras, naudoja nemažai lietuviškų produktų. Skanėstai kvepia braškėmis, vyšniomis, avietėmis ir miško uogomis – mėlynėmis, spanguolėmis. Pagrindinė kaunietės sritis – kreminė konditerija: tortai, pyragaičiai. Ji domisi ir šokoladu, tad gamina rankų darbo saldainius.
„Juodasis šokoladas man gardžiausias desertas. Aš jį mėgstu nuo vaikystės“, – prasitarė konditerininkė, neatsispirianti šio šokolado aromatui. Be to, tai produktas, kurį konditerininkė naudoja beveik visur.
„Esu smaližė, o tai kenkia kūno linijoms“, – nusijuokė Solveiga, mėgstanti ragauti naujus skonius. Ji nuolat plečia skonių paletę – lyg dailininkė ieško naujų spalvų derinių.
„Dizaino ir dailės žinios man labai praverčia gaminant saldumynus. Juk turiu paruošti gaminį, kad jis atrodytų įspūdingai, o ne bet kaip“, – tvirtino S.Grigalevičiūtė.
Ji netgi sprendžia, kaip gražiai supakuoti kelių aukštų tortą ir nugabenti į šventės vietą arba kaip įdėti skanėstą į šaldytuvą, kad jis neužimtų per daug vietos.
Spalvų požiūriu desertas gali būti kontrastingas.
„Kai renku spalvas, svarbu žinoti, kada gaminys bus valgomas. Jeigu valgant skanėstą jis bus fotografuojamas, nerekomenduočiau rinktis tamsios, ryškios spalvos“, – patarė konditerininkė.
Solveiga stengiasi vengti tamsių spalvų arba naudoja tik jų akcentus. Nors konditerijoje madingi juodi desertai, į juos daugelis turi individualų požiūrį. Kaunietė pastaruoju metu gamina desertus su juodosiomis sezamų sėklomis.
Įprastai desertai dažomi aktyvinta anglimi, bet suvalgius tokių skanėstų pasilieka pėdsakų burnoje – nusidažo liežuvis.
„Jeigu kremo sluoksnis nemenkas, teko matyti, kad jį suvalgę smaližiai pasipuošia juodomis šypsenomis“, – pažymėjo pašnekovė.
Rūpi ir produktų kilmė
Kada tinkamiausias paros laikas pasimėgauti desertu?
„Tai – kiekvieno pasirinkimas, desertą galima valgyti, kada norisi. Aišku, nesiūlyčiau valgyti naktį, nes nemažas cukraus kiekis nakčiai nėra gerai. Saldumynu užbaigiama vakarienė, bet jo galima paskanauti ir per pusryčius“, – sakė Solveiga.
Deserto sąvoka plati – tai nebūtinai tortas, gali būti ir nedidelis juodojo šokolado saldainis. Skanumynas neturi būti saldus, juk konditerijoje naudojamas ne tik baltasis cukrus.
Todėl kada valgyti gardumynus, gali nuspręsti tik pats valgytojas.
„Le Cordon Bleu“ absolventė atsižvelgia į produktų kilmę, jai rūpi, kad desertams ruošti naudojami produktai nebūtų pagaminti pasitelkus nelegalią darbo jėgą.
Gamindama skanėstus Solveiga atsisako ir alyvpalmių aliejaus, kuris gaunamas beatodairiškai kertant atogrąžų miškus ir didinant palmių plantacijas. Taip daroma didelė žala gamtai, be to, ir aliejus nėra sveikas produktas.
Klasikinis biskvito pyragas „Genoise“
Reikės:
- 4 kiaušinių
- 2 kiaušinių trynių
- 150 g cukraus
- 150 g miltų
- 25 g sviesto
Sviestą ištirpinkite ir atvėsinkite, bet neleiskite sustingti. Kiaušinių trynius ir cukrų plakite virš vandens vonelės tol, kol taps labai menkai šilti (turi pasiekti apie 40 laipsnių šilumos), pabaikite plakti ranka iki standžių putų. Jei turite galingą plaktuvą, galite išplakti iki labai standžių putų.
Miltus išsijokite ir įmaišykite per tris kartus.
Paimkite nedidelį kiekį tešlos ir sumaišykite su lydytu sviestu, įkomponuokite į bendrą tešlą pildami per šoną ir atsargiai maišydami. Taip daroma, kad kepinys būtų purus.
Sudėkite tešlą į riebalais pateptą ir miltais pabarstytą kepimo formą.
Kepkite orkaitėje, įkaitintoje iki 170 laipsnių, apie 25 minutes arba tol, kol viršus pasidarys auksinio rudumo ir įbedus pagaliuką ir jį ištraukus jis bus sausas.
Tokį biskvitą galima sumaišyti su luptais, pjaustytais obuoliais, apibarstytais cinamonu.
Taip pat tai gali būti puikus tortas, jei biskvitą pertepsite grietinėle, kurią išplaksite su milteliniu cukrumi. Galite tepti sluoksnį mėgstamos uogienės ar vaisių. Naudojant braškes nerekomenduojama gaminio laikyti ilgiau kaip dieną, nes jos gali patižti.
