Pirmojo gaminto patiekalo Arnas nepamena, tačiau niekada nepamirš pirmojo itin nepavykusio. Būdamas vaikas sugalvojo tėvams paruošti vakarienę – želės tortą su traškiu sausų pusryčių sluoksniu.
Idėja įdomi, bet nepagalvojo, kad sausi pusryčiai sušlaps, išbrinks ir taps ne traškiu sluoksniu, o koše.
Susidomėjimą maisto gamyba gali patvirtinti iš Marijampolės kilusio A.Raulinaičio mama, kuriai sukantis virtuvėje tekdavo atsakinėti į dar visai mažo, vos pradėjusio kalbėti sūnaus klausimus, pavyzdžiui, ką daro druska, pipirai, kam to, kam ano reikia. Tad visai nenuostabu, kad Arnas savo gyvenimą susiejo su kulinarija.
Vilniaus universitete kūrybos komunikaciją baigęs Arnas turėjo rasti praktikos vietą ir jį patraukė restoranų tinklo rinkodaros skyrius. Pagalvojo, kad būtų visai įdomu.
Kelių mėnesių praktika užsitęsė iki pusės metų, o jai pasibaigus Arnas norėjo išmokti gaminti, tad metus dirbo virtuvėje. Po to išvyko savanoriauti į Malaiziją ir dirbo mažos salos restorane.
Grįžęs po kelių mėnesių A.Raulinaitis sujungė savo studijas ir pomėgį į viena: jau 4 metus dirba komunikacijos srityje su maisto prekių ženklais.
O visai neseniai instagrame įkūrė maisto puslapį „Skanus.zmogus“.
– Kas jus sieja su maistu?
– Apie tai, ko gero, būtų galima bent jau ploną knygelę parašyti. Pavalgyti mėgau visada, vaikystėje buvau itin didelio sudėjimo, todėl ir dietos mano gyvenime atsirado anksti.
Kaip ir daugelis, norėjau būti gražaus kūno sudėjimo, bet maistas juk labai skanus. Išbandžiau daug skirtingų mitybos idėjų, kol galiausiai visai neseniai supratau esminį dalyką: reikia ne dietų laikytis, o keisti požiūrį į mitybą apskritai.
Mokausi suvokti ir suprasti mintyse, ką noriu dėti į burną, kiek ir kada. Kai ateina šis supratimas, tiesiog susidraugauji su maistu, neteisi savęs dėl šokolado ar mėgstamo torto gabalėlio ir juo mėgaujiesi.
Tada mitybos planų nereikia, užtenka to, kas mintyse.
– Kokias mitybos kryptis esate anksčiau išbandęs?
– Mėgstu eksperimentuoti ir kartu stengiuosi kuo geriau suprasti kitus žmones. Vieną dieną pagalvojau – savaitę pabandysiu nevalgyti mėsos.
Praėjo viena, kita, galvoju, išbandysiu smalsumo vedamas veganizmą. Bandymas truko beveik metus.
Man tai leidžia geriau pažinti kitus žmones, jų įpročius, pasaulėžiūrą.
– Kaip maitinatės dabar?
– Šiuo metu vadovaujuosi keliais aspektais: nevalgau pusryčių, nes niekada jų nemėgau. Visi kartoja, kad juos valgyti privaloma. Bandžiau priprasti daugiau nei metus, tačiau priklausomybė nuo jų neatsirado, o be jų jaučiuosi gerai, tad tiesiog atsisakiau.
Stengiuosi daug angliavandenių turinčius produktus ir patiekalus valgyti pirmoje dienos pusėje, vakare nevalgyti bent jau porą valandų prieš einant miegoti, kad nesisapnuotų košmarai.
– Dalijatės ne tik ruošiamais patiekalais, bet ir kalbinate kitus gaminti mėgstančius žmones. Kaip kilo ši mintis?
– Ne vienus metus troškau kurti su maistu susijusį tinklaraštį – nenorėjau gaminti maistą užsidaręs virtuvėje ir tik kurti receptus pagal pasirinktą modelį.
Tada, prasidėjus mėgstamiausiam metų laikui – rudeniui, pasižadėjau ateinančiais metais stengtis susipažinti su naujais žmonėmis, išgirsti jų istorijas, pažinti jausmų pasaulį.
Dažnai turime savo draugų ratą, vienokį ar kitokį socialinį burbulą, kur jaučiamės patogiai. Bet nauji žmonės – tai naujos mintys, idėjos, patirtys, pasaulėžiūra, o kartu ir pats tai gali duoti kitam. Ir tada toptelėjo mintis – sujungti tai į ilgai brandintą tinklaraštį – ten sudėti naujai pažintų žmonių ir jų firminių patiekalų istorijas.
– O koks yra jūsiškis firminis patiekalas?
– Turiu du! Burokėlių sriuba su šonkauliukais ir kugelis su sūriu.
– Ko pats pastaruoju metu išmokote naujo? Gal yra įstrigusi kokia nors gudrybė ar maisto derinys?
– Viena gudrybių, kurią išmokau: norint pasidaryti tiesiog plyštančią kiaulieną, įprastai orkaitėje reikia kepti apie 4–5 valandas, triukas – dėti virti su daug prieskonių į puodą dviem valandoms ir tada supjausčius apkepinti. Perpus trumpesnis laikas!
Derinys, kuris labai nustebino, – rūkytos skumbrės ir mangų salotos.
Savęs nepriskiriu kokiai nors konkrečiai virtuvei – labiausiai mėgstu įvairovę: nuo skirtingų pasaulio virtuvių, prieskonių, procesų iki sveikų, sočių, ne tokių sveikų patiekalų, neaplenkiant ir mūsų krašto.
Svarbiausia taisyklė virtuvėje – lengvai paruošiamas maistas ir kokybiški produktai. Lietuviški patiekalai ir produktai užima nemažą raciono dalį, tačiau ir čia nuoboduliui – ne vieta, eksperimentuoti galima ir su visų mėgstamu bulvių plokštainiu, arba tiesiog kugeliu.
Vasario mėnesį reklaminiam leidiniui kūriau receptus Lietuvos tematika.
Kelios dešimtys perskaitytų receptų internete, knygose, keli skambučiai mamai, močiutei, trys bandymai – ir kugelio receptas išvydo dienos šviesą.
Neslėpsiu, skanesnio nesu valgęs. Šis – išskirtinai kreminis, tirpstantis burnoje, su įkeptais bri sūrio gabalėliais, kurie tiesiog išsilydo kepant.
Tad dalijuosi receptu, už kurį gal ir kokią ranką atiduočiau. Bus dar gardžiau, jei produktai į namus atkeliaus iš turgelio.
Kremiškiausias kugelis
Reikės (4–6 asmenims):
- 2 kg bulvių
- 4 svogūnų
- 6 kiaušinių
- 500 ml pieno
- 150 g bri sūrio (rinkitės kuo natūralesnį)
- 250 g karštai rūkytos kiaulienos šoninės (arba vištienos)
- 1 šaukšto druskos
- 1 šaukšto miltų
- pipirų
- gabalėlio sviesto kepimo indui ištepti
- graikiško jogurto
- mėgstamų žolelių
Bulves nuskuskite, sutarkuokite. Tarka sutarkuokite ir 2 nuluptus svogūnus. Likusius svogūnus smulkiai supjaustykite ir pakepinkite kartu su smulkinta šonine. Kai viskas apskrus, supilkite į bulvių masę ir išmaišykite.
Užvirkite pieną ir supilkite į bulvių masę. Įmuškite kiaušinius, berkite druską, pipirus, miltus ir viską gerai išmaišykite.
Kepimo indą patepkite sviestu ir supilkite į jį pusę visos masės. Ant jos išdėliokite nedideliais gabalėliais supjaustytą bri sūrį ir supilkite likusią masę.
Kugelį pašaukite į iki 180 laipsnių įkaitintą orkaitę ir kepkite apie pusantros valandos (naudojau aukštą kepimo indą, jame kugelis iškepa kremiškesnis), kol viršus paruduos, o kraštai apskrus.
Svajonių kugelį patiekite su graikiško jogurto jūra arba šaukštu grietinės ir žolelėmis.
