Tad Klaipėda, kavinė „Biskvitas“.
Nors patalpos tiek pirmajame, tiek antrajame aukšte nėra didelės, jaukumu dvelkia kiekvienas kampas.
Nežinau, ar šią kavinę rinkčiausi pavakaroti, bet pietums ji mano akiai puikiai tinka.
Kadangi lankytojai keitė vieni kitus, nenorėdamas į nuotraukas įtraukti kavinės svečių, padariau tik keletą kadrų.
Meniu – iš tų, kuriame rasi visko, ir ne tik. Jei prieš tai rašytoje apžvalgoje minėtame restorane pasigedau sriubų, tai dabar jų siūloma net kelios.
Į užsakymą įtraukėme porą sriubų, porą pagrindinių patiekalų, ir dėl papildomų nuotraukų dar užsisakiau kalmarų salotas.
Pirmosios mūsų stalą pasiekė sriubos. Kodėl? Spėju, kad čia maistas patiekiamas ne pagal etiketą, o pagal vadinamąją konvejerio sistemą. Virtuvė pagamino – padavėjai neša. O ir mūsų padavėjas net nepasiteiravo, ką patiekti pirmiau.
Šį mano spėjimą patvirtino ir sriuboms iš paskos iškart atkeliavusios kalmarų salotos.
Dienos sriuba – tądien tai buvo pievagrybių – visiškai atitiko dienos sriubos statusą ir kainą – 1,50 euro. Jei ji būtų kainavusi brangiau, bandyčiau prie jos kabinėtis, bet šį kartą palikime ją ramybėje ir eikime prie įdomesnių patiekalų.
Su kremine sriuba neskubėjau atsisveikinti dėl dviejų priežasčių. Pirma: ji išties buvo skani, ir buvo verta ženkliai daugiau nei 2,20 euro, tad valgiau neskubėdamas ir mėgaudamasis.
Antra priežastis – kiek liūdnesnė: tai kalmarų salotų lėkštė.
Greičiausiai paskutinį kartą panašiai patiektas salotas mačiau dar praėjusiame šimtmetyje, viename iš pirmųjų taip vadinamų kooperatyvų įsteigtų kavinukių. Ir ten buvo gerai į vientisą masę suplaktos pikantiškos salotos, kurias puošdamos ant viršaus pūpsojo petražolės.
Panašiai atrodė ir šios kalmarų salotos. Visada, kai pamatau kažkokį nesusipratimą ant stalo, bandau įsivaizduoti tą žmogų, kuris kūrė šių salotų receptą. Spėju, prie jo buvo susėdusios net abi virtuvės pamainos.
Pirminė mintis greičiausiai buvo sumaišyti kalmarus su majonezu ir kiaušiniais, bet pasėdėję per naktį paryčiais sumąstė, kad čia dar turėtų derėti svogūnai. Ir dėl grožio – pora pomidoro skiltelių. O dėl dar „estetiškesnio“ patiekimo – petražolių šakelė.
Mintis, kad šioje virtuvėje darbuojasi virėjai, kurie savo amatą įvaldė praėjusį šimtmetį, dar labiau sustiprėjo sulaukus pagrindinių patiekalų.
Meniu skelbė, kad lašišos kepsnys yra keptas, o realybėje jis labiau priminė garuose virtą žuvį. Garnyre dominuojantis išvirtas šaldytas daržovių mišinys sukėlė dar daugiau klausimų.
Buvo kilusi net mintis, kad aš arba miegu ir viską sapnuoju, arba esu pas kokį viengungį svečiuose, kuris padaręs atradimą – atradęs šaldytų daržovių mišinius prekybos centre, sumąstė pasinerti į gastronomijos pasaulį...
Paskanavęs vištienos kepsnio pagalvojau, kad dėl virtuvės specialistų stokos šios kavinukės virtuvėje ir įsidarbino tas viengungis.O ko neiti nemokančiam dirbti virtuvėje, jei kas antrame skelbime, ieškančiame virėjų, dominuoja panašus sakinys: nemoki – ne bėda, išmokysime.
Tik, spėju, čia jo niekas nemokė, o pačią pirmą dieną įbruko į rankas technologines patiekalų korteles ir pasakę „Dirbk“, užrakino virtuvėje.
Paklausite, kam tokia įžanga? Kitaip man patiektos perkeptos vištienos paaiškinti negaliu.
Spėju, kad viengungis buvo išmokęs tik taip pasukti ant grotelių kepamos vištienos filė, kad mėsoje išryškėtų kepsninės grotelių juostos. Gražu, nesiginčiju, ir aš taip mėgstu daryt kepdamas. Tik skirtumas tarp manęs ir „Biskvite“ dirbančiųjų yra tas, kad aš žinau, kokia turi būti vidinė vištienos filė temperatūra, kad joje žūtų visos bakterijos, o iškepta vištiena išliktų sultinga.
Aš asmeniškai vištienos filė nuo grotelių nuimu, kai vidinė temperatūra būna apie 73–74 C. Reikiamą 75 C ribą mėsa pasiekia jau nukelta nuo grotelių, kai viduje pasiskirsto sultys.
Man patiekta vištiena rekomenduojamą temperatūrą pasiekė bandant išgauti grotelių žymes ant vienos jos pusės, o jau apvertus ir žaidžiant su kita vištienos puse, ji išsausėjo, tad buvo labiau tinkama naudoti vietoje smiginio strėlyčių mėtant į taikinį, nei ją valgyti.
Paskanavau abiejų gabalėlių tikėdamasis aptikti bent vieną, kuris būtų vertas valgyti.
Sakote, ar apie tai reikia pranešti padavėjui? Taip, būtinai. Bet replika, kad vištiena perkepusi, ir tokios nenoriu valgyti, ne visada pasiekia ausis.
Štai į mano repliką kavinės „Biskvitas“ padavėjas teatsakė klausimu: gal sudėti išsinešti?
Nesutrikau ir aš, sulaukęs šmaikštaus atsakymo, paprašiau paskaičiuoti, o vištienos kepsnį nunešti virėjui suvalgyti, kuris, manau, dar stovi ir žiūri į kalmarų salotas, parkeliavusias atgal į virtuvę, ir spėlioja, kas su jomis negerai.
Reziumuoju. Liūdna, kai visas dėmesys sutelktas į dienos pietų meniu, nes bandoma maitinant žemomis kainomis kažką uždirbti, ir tuo pat metu pamirštant strategiškai svarbų pagrindinį meniu.
Kad ir kaip būtų liūdna, bet praėjusio šimtmečio viengungio gamintus patiekalus tegaliu įvertinti 2/5. Nuo gėdingo vieneto kavinę išgelbėjo kreminė sriuba.
