Trylika metų Ispanijoje, Andalūzijos regione, gyvenanti R.Paukštė čia įsikūrė kartu su nekilnojamuoju turtu ir finansų investicijomis užsiimančiu vyru Valdemaru, dukterimi Ieva ir sūnumi Gerardu. Rima jau tvirtai įsiliejo į vietos žmonių gyvenimą, perprato tradicijas, papročius. R.Paukštė jau priklauso Malagos ir Madrido dailininkų sąjungai.
Rimos veikla Lietuvoje sukosi kiek kita vaga. Ji buvo pirmosios renginių organizavimo kompanijos įkūrėja, spėjusi surežisuoti ir surengti daugybę renginių.
Moteris daug dėmesio skirdavo aplinkai, kurioje būdavo rengiama šventė. Taip susidomėjo stalo dekoru, nes norėjo, kad viskas būtų gražu, jauku, skanu. Prieš dešimt metų ji išleido knygą „Stalo dekoras. Idėjos jūsų šventei“, kurią dabar ketina pakoreguoti ir išversti į ispanų kalbą. Juk gražiai serviruotas stalas – dalis sėkmingos šventės.
Nors Ispanijoje R.Paukštė jau neorganizuoja nei renginių, nei švenčių, mėgstamos veiklos – dekoravimo meno – nenustūmė į šalį. Šeimos susibūrimai Rimos dėka visada būna ypatingi.
Šių Velykų stalas Rimos namuose taip pat puošnus. Menininkė nesivaiko madų, o stengiasi namus ir stalą išpuošti taip, kaip tuo metu norisi, leidžia būti užvaldoma fantazijos.
– Jau spėjote pažinti Ispaniją. Kokias Velykų tradicijas puoselėja vietos gyventojai?
– Ispanija didelė ir įvairi, suskirstyta į 17 regionų, kurie yra tarsi atskiros šalys. Skiriasi ir gamtovaizdis, architektūra, ir žmonių charakteriai bei tradicijos, patiekalai.
Velykų laikotarpis katalikiškoje Ispanijoje trunka visą savaitę. Atostogų išeina moksleiviai, studentai, neretai įmonės taip pasiskirsto veiklą, kad turėtų daugiau šventinių dienų.
Ispanai jaučia didelę aistrą gyvenimui, yra nuoširdūs, kūrybingi. Tai galima pasakyti ir apie jų rengiamą „Semana Santa“ – didžiąją priešvelykinę savaitę. Jei Ispanijoje nori pamatyti ką nors egzotiško, reikėtų dalyvauti toje šventėje. Ji ypač užburianti Andalūzijoje.
Įspūdingiausia Velykų pasitikimo šventė vyksta Malagos, Sevilijos, Kordobos miestuose. Tuo metu atvyksta daug turistų. Šiemet „Semana Santa“ prasidėjo balandžio 2 dieną ir baigiasi balandžio 8 dieną.
Gatvėmis žygiavo tikinčiųjų procesijos, tvirti vyrai „castaleros“ ant pečių nešė „pasos“ – sunkius pjedestalus su žmogaus dydžio religinėmis Marijos ar Jėzaus skulptūromis, išpuoštomis gėlėmis, žvakėmis, auksu, sidabru ir brangiais audiniais. Dideliuose miestuose procesijos būna didžiulės ir tęsiasi ištisus kilometrus.
Anksčiau pajūryje būdavo maišų nešikai, kurie iškraudavo ir pakraudavo krovinius į laivus. Paskui tuos nešikus paėmė į procesiją, kad religinių švenčių metu neštų šventųjų skulptūras.
Pučiamųjų orkestras groja gedulingą muziką, kuri skamba nemaloniai, atrodo, tarsi instrumentai būtų nesuderinti. Bet taip specialiai daroma dėl religijos, kad labiau jaustųsi Jėzaus kančia.
Kai kurie „Semana Santa“ procesijos dalyviai dėvi tradicinį „capirote“ – aukštą kūgio formos gaubtą, kuris dengia veidą, ir diržu apjuostus rūbus.
„Capirote“ buvo skirtas žmonėms, kurie atlieka atgailą: dėvėdami galvos apdangalą, kad būtų neatpažinti kaip nusidėjėliai, jie eidavo per miestą ir atgailaudavo už savo nuodėmes.
Procesijos vaizdas labai paveikus, eitynės suburia daug žmonių. Vyrai vilki baltus marškinius, kostiumus, moterys – puošnias sukneles.
Gatvėse, kur eina procesija, smilkomi labai stiprūs smilkalai. Visą savaitę iki Velykų ispanai pasninkauja.
– Lietuvoje pagrindinis Velykų stalo akcentas – margutis. Ar ispanai irgi turi tradiciją marginti kiaušinius?
– Kiaušiniai, kaip šventės atributas, daugiau yra naudojami ne Andalūzijoje, bet Katalonijoje, Mursijoje ir Valensijoje. Ten yra senovinis velykinis patiekalas „Mona de pascua“ – nedidelis duonos kepaliukas, o jo viduryje – virtas kiaušinis. Dažnai jis būna nudažytas kokia nors spalva. Kastilijos ir Leono regione duonos kepaliuką dalina į keturias dalis, padeda keturis virtus kiaušinius, o iš šonų apdėlioja čioriso dešros griežinėliais.
Vienas populiariausių velykinių saldumynų yra „torrijos“. Senos duonos ar batono riekės pamirkomos piene (kai kuriuose regionuose saldžiame vyne), po to kiaušinių plakinyje ir apkepamos aliejuje. Tada pagardinamos cinamonu, cukrumi arba medumi, sirupu.
Gastronomija Ispanijoje labai įvairi. Pavyzdžiui, Andalūzijoje aliejuje verda žagarėlius, formines gėlytes, voveraites. Šie skanėstai vadinami „pestinos“. Toks patiekalas gerai žinomas ir Lietuvoje. Galisijoje, Astūrijoje per velykinę savaitę valgomi ploni lietiniai blynai. O Tenerifėje populiarios plikytos tešlos spurgytės, įdarytos silke.
Tradiciniai Velykų duonos kepaliukai arba bandelės su per vidurį įstatytu kiaušiniu Valensijoje pardavinėjami daugelyje kepyklėlių. Tokie šventiniai atributai dažniausiai perkami krikšto vaikams.
Ispanai neturi žaidimų su margučiais tradicijų, tačiau krikštatėviai, padovanoję duoną su kiaušiniu savo krikšto vaikams, nori, kad apdovanotieji tą kiaušinį prie jų akių sudaužytų ir suvalgytų.
O dėl kiaušinio marginimo įmantrybių reikia pasakyti, kad tam tikruose regionuose žmonės padažo kiaušinius, bet nesureikšmina dekoravimo subtilybių.
Per ikivelykinę savaitę ispanai labai daug šoka. Šventiniame šurmulyje dalyvauja visi šeimos nariai – tiek vaikai, tiek senoliai. Gatvėse būna daug veiksmo, kavinėse, restoranuose pilna išsipuošusių žmonių.
– Ar Ispanijos dvasia pakeitė jūsų šeimos velykines tradicijas?
– Mes Velykas švenčiame namuose šeimos rate sekmadienį, linksmintis visą savaitę nėra laiko. Mums patinka buvimas kartu, pokalbiams prie stalo nėra galo.
Per Velykas su dukra kepame ėriuko koją, Velykų bobą. Išvakarėse iškepame duonos su raugu. Kiaušinius dažome kiekvieną kartą vis kitaip.
Galiu pasidalyti kai kuriais kiaušinių dekoravimo būdais. Velykiniai kiaušiniai gali būti balti. Perriškite juos šilkiniu rausvos ar kokios nors kitos spalvos kaspinėliu ir kiekvienam svečiui padėkite ant lėkštėje esančio šaukšto. Likusius kiaušinius sudėkite į aukštą stiklo vazą.
Velykinius kiaušinius galima marginti vašku ir dažais, taip pat naudojant dekupažo techniką. Senųjų tradicijų puoselėtojai linkę spalvą išgauti įvairiais augalais, medžių žieve, svogūnų lukštais.
Vaikai kiaušinius gali apklijuoti lipdukais su mėgstamais pasakų personažų vaizdais. Originaliai atrodys kiaušiniai, nudažyti pastelinėmis spalvomis ir dekoruoti karoliukais. Stilingai kiaušinis atrodys įvyniotas į minkštą spalvotą popierių su šviežiais žalumynais.
Galima kiaušinius įvynioti į skirtingų spalvų tekstilės atraižėles, apsukti margaspalviais siūlais ar apklijuoti juos dirbtinėmis gėlytėmis. Jei mėgstate rankdarbius, galite kiaušinius apmegzti.
Smaližiams siūlau vieną kiaušinio galą įmerkti į pašildytą šokoladą ir apibarstyti smulkiais spalvotais saldainiukais.
– Kaip ispanai per Velykas dekoruoja stalą, puošia savo namus?
– Ispanai tam neskiria daug dėmesio. Jiems išorinis blizgesys nėra reikšmingas, tai nesuteikia gyvenimo džiaugsmo. Jiems svarbiau bendravimas – su artimaisiais, draugais labiau mėgstama susitikti kavinėje ar restorane negu namuose.
– Kaip jums kyla serviravimo idėjų?
– Dekoruojant stalą vertėtų pasikliauti fantazija, o ne taisyklėmis.
Pavasarį gražios sprogstančių medelių šakos, jas galima sumerkti neaukštose vazose arba stalo centre lyg takelį nuguldyti tomis šakelėmis. Tik nereikėtų statyti labai aukštų vazų su puokštėmis, nes vaizdas užstos priešais sėdinčius ir trukdys susikalbėti.
Kas turi vaikų, vienspalvės ar margos staltiesės centre galėtų ištiesti celofaninį takelį, o ant jo viršaus pridėti samanų. Tarp jų gražiai atrodys sudėliotos mažos stiklinaitės su išsprogusiomis šakelėmis, gėlytėmis. Dar galima padėlioti dekoratyvinių paukštelių, kiškučių, margintų kiaušinukų – takas bus labai žaismingas. Prie tokio dekoro tiks ir moliniai indai, galima naudoti baltą keramiką.
Jeigu šeima neturi daug vienodų lėkščių, o svečių pakviesta daug, nebūtina bėgti į parduotuvę pirkti naujų indų. Stalo centre mažose vazelėse sustatykite baltas gėles su žaluma. Gali būti vien tik žaluma. O lėkštes išdėliokite maišydami – vienam teks gėlėta, kitam su juostele, kvadratėliais ar vienspalvė. Vietoj polėkščių galima padėti vienodas baltas servetėles.
Neprašausite parinkdami ir skirtingas taures, stiklines. Ant lėkščių išdėliokite skirtingus margučius, tuomet patys svečiai pasirinks, kur nori atsisėsti. Tai bus panašu į smagų žaidimą. Dar vienas patarimas: per šventes visada naudokite geriausius indus.
Ir kėdės gali būti skirtingos. Jei svečių daug, reikėtų serviruoti ilgą ir platų stalą. Kartos įvairios, o stalas vienas. Jis tarsi pabrėžia begalybę, judėjimą į priekį, rodo, kad laikas bėga ir jo tėkmė atsispindi įvairių kartų veiduose. Tačiau susėdimas prie bendro stalo vienija ir patvirtina, kad tokia giminės narių sielų bendrystė buvo, yra ir bus.
Galima didelio medinio stalo viduryje patiesti ilgą servetėlę – takelį, kuris tarsi simbolizuotų gyvenimo kelią. Stalo centras turi tapti pagrindiniu akcentu. Svarbiausia, kad Velykų stalas kvepėtų pavasariu.
Esteponoje, kur gyvename tarp daugybės nuosavų namų, kotedžų, daug žalumos, šalia kalnai, jūra. Tiek žiemą, tiek pavasarį čia labai žalia. Mėgstu gamtą, patinka kopti į kalnus, dažnai einu pasivaikščioti palei upę, kuri įteka į jūrą.
Žmonės, kurie Velykas norėtų švęsti sodyboje ar lauke, galėtų susiorganizuoti iškylą su kepsniais. Stalą galima serviruoti kaip furšetui. Tegul dominuoja pilkšvai mėlyna, geltona, žalsva ar alyvinė spalvos. Siūlau rinktis linksmai dryžuotus indus. Lauke pastatykite kėdžių ir gultų su šiltais apklotais. Gamta, ugnies kvapas, artimi žmonės šalia, smagios istorijos – kas gali būti nuostabiau?
– Ispanijoje atsiskleidėte kaip tapytoja. Kaip svečioje šalyje vertinami jūsų kūriniai?
– Tapyba užsiimu 15 metų. Buvo laikas, kai ieškojau stiprios temos, per kurią galėčiau atsiskleisti savo paveiksluose. Tais metais, kai prasidėjo Krymo okupacija, ukrainietės moterys savo vyrus ir vaikus aprengė siuvinėtais marškiniais vyšyvankomis, pačios juos apsivilko ir išėjo į gatves. Kai tai pamačiau, viduje suvirpėjo – supratau, kad tai yra apsauga. Tada man kilo mintis sukurti paveikslų ciklą „Moteris raštuose“. Pirmiausia ėmiausi visų Lietuvos, vėliau – Ispanijos regionų.
Dabar tapau paskutinio Ispanijos regiono paveikslą. Tai dideli darbai, tapau ant lino akrilu. Teptuku perteikiu per amžių amžius kurtus moterų raštus ir tai yra toks neapsakomas džiaugsmas! Sužinau tų vietovių istoriją, papročius. Tautiškumas, kultūra, gamtovaizdis – visa tai daro įtaką kūrybai.
Nuo seno moteris kalba raštais, tarsi gyvena raštų magijoje. Juose užkoduotos mūsų pasaulio paslaptys, o paslapčių nešiotoja yra moteris. Ji išjudina kūrybą, ji – kūrybos deivė, gyvybės nešėja.
Paveiksluose perteikta kiekvieno regiono etnografija, mitologija, tautiniai kostiumai, audiniai, nėriniai. Ciklą „Moteris raštuose“ kuriu jau 7 metus. Dalyvauju parodose viena ar kartu su kitais Ispanijos dailininkais. Prasidėjus karui Ukrainoje susibūrėme visi dailininkai ir piešėme taikos tema.
