Žmoną 12 metų slaugęs ir galiausiai jos netekęs K. Stumbrys širdies atgaivą rado virtuvėje

Kartai, užaugusiai su televizijos laida „Kibir tele vibir“, iš atminties neišdyla įspūdingo skraiste apsigaubusio, tamsiai violetinę beretę užsimaukšlinusio ir kartais po šešiakampiais saulės akiniais besislepiančio barzdoto ir linksmo Vaiduoklio atvaizdas.

K.Stumbrio jau daugiau kaip 20 metų nebėra televizijos eteryje, bet šlovės spindulių ir žinomumo vaikus kadaise linksminęs Vaiduoklis nepasiilgsta.

„Žvelgdamas iš tam tikro nuotolio suprantu, kad ne televizija kelia ilgesį, o kūrybos procesas ir tuo metu dirbusi komanda. Buvo smagu linksminti, susitikti su žiūrovais. Iš viso televizijoje dirbau gal 15 metų. O Vaiduokliu buvau 12 metų. Dabar prisiminę mano personažą žmonės kartais prieš Kalėdas prašo pabūti Kalėdų Seneliu, bet tai ne mano amplua. Be to, ir sveikata, ir prekinė išvaizda jau nebe ta“, – kalbėjo K.Stumbrys.

Iš televizijos laikų K.Stumbrys turi išsaugojęs vaikų piešinius, tamsius šešiakampius akinius, kuriuos užsidėdavo vaidindamas Vaiduoklį. Ir dabar mašinoje su jais važinėja, kai saulė būna per daug ryški.

Dar Kastytis turi juodai violetinę beretę. Ją dirbant televizijoje atsiuntė viena mergaitė iš Vilkyškių miestelio Pagėgių savivaldybėje: „Tai viena smagiausių berečių, bet ne kiekvienai dienai. Gatvėse su ja nevaikščiosi, ji per daug ryški.“

Atsisveikinęs su televizija K.Stumbrys su šeima grįžo į gimtuosius Šiaulius, apsigyveno kartu su vyro netekusia uošve. Bet po kurio laiko ir Kastyčiui teko susidurti su sudėtingais gyvenimo iššūkiais. Prieš 12 metų jo žmonai Aušrai įsisiurbė erkė, o po keturių mėnesių išlindo negailestingos pasekmės – pedagoge dirbusią moterį suparalyžiavo.

Vyras tapo visokeriopa žmonos atrama. Dėl patogesnių gyvenimo sąlygų šeima netgi pakeitė gyvenamąją vietą – įsikūrė Kauno rajone beveik ant Nemuno kranto, netoli Kačerginės prieplaukos esančiame Netonių miestelyje.

Kad Aušrai pagerės, gydytojai vilčių neteikė, tad Kastyčiui teko slaugytojo dalia – visapusiškai pasirūpinti žmona, vartyti, prausti, maitinti, pasakoti kasdieniškas istorijas. Ir nesukiužti. Vyrui ūkyje padėdavo dukra Gintarė bei anūkė Beatričė, gyvenusios kartu. Bet prieš metus Kastyčio žmonos gyvybė užgeso dėl koronaviruso komplikacijų.

Tačiau buvęs televizijos laidos „Kibir tele vibir“ herojus net ir po skaudžių išgyvenimų neprarado gyvenimo džiaugsmo, naujų atradimų troškimo, humoro jausmo.

Kastytis daug laiko praleidžia gamtoje, ją fotografuoja, grybauja, žvejoja, taip pat yra ištikimas savo didžiajai aistrai – maisto gaminimui. Savo kulinarinių gaminių receptais vyras dalijasi socialiniuose tinkluose. Jis aktyviai reiškiasi grupėje „Kirvio koto turnyras“, taip pat turi savo paskyrą „Kastis Kibirzz. Karkų Riterio virtuvėlė“.

– Kada prasidėjo meilė maisto gaminimui?

– Kulinarija man pasidarė įdomi nuo 12 metų. Mama dirbo bibliotekoje ir į namus parnešė ką tik išleistą knygą apie lietuviškus valgius. Ten aptikau cibulinės receptą. Šovė mintis pagaminti tą sriubą visai šeimai pietums. Iš dalies pavyko, į kampą už mano sukurtą šedevrą niekas nepastatė. Dabar jau nebeatsimenu, iš ko aš ją gaminau, bet žinau, kad netgi sovietmečiu buvo galima gauti tai sriubai reikalingų produktų.

Paskui kulinarinė veikla buvo pristabdyta, nes man labiau patiko valgyti negu gaminti. Prie maisto gaminimo sugrįžau jau televizijos laikais.

Neatsimenu, kuris iš pasaulinių maisto guru pasakė, kad geriausi virėjai yra vyrai, bet aš tada pagalvojau – na, jeigu vyrai, tai gal ir aš į jų gretas įstosiu. Iš pradžių gaminau nesudėtingus patiekalus, bet paskui užsivedžiau eksperimentuoti. Kol kas gyvas.

– Kaip šeimos nariai priėmė jūsų kulinarines vingrybes?

– Tiek anapilin iškeliavusios uošvė, tiek mano žmona buvo patenkintos. Tiesa, žmonai labiau patikdavo, kai gamindavau ką nors mėsiško, nes mes abu mėsavalgiai, o dukra su anūke pradėjo domėtis vegetarizmu. Bet vis tiek mėsą valgo ir nesispardo.

– Kokie populiariausi jūsų gaminami patiekalai?

– Geriausiai atkaliau šaltibarščius. Kiek padarysi, tiek bus sunaikinta. Daugelis virtą kiaušinį pjauna per pusę ir deda į lėkštę. Aš virtus kiaušinius (litrui šaltibarščių – vienas kiaušinis) per sietelį susmulkinu ir kai būna paruošti šaltibarščiai, juos sudedu ir išmaišau. Bet kuri sriuba skaniausia kitą dieną, šaltibarščiai – ne išimtis. Tada visi skoniai susimaišo ir smulkintas kiaušinis gražiai suskamba.

Dar vienas populiarus patiekalas – kiaulių odelių šaltiena. Nors visi dėl tos šaltienos piktinasi, esą didina cholesterolio kiekį kraujyje, riebu ir taip toliau, bet kiek ten kolageno.

Mano sąnariai ne iš tvirtųjų. Dar mėgstu kepti duoną, kugelį.

– Kas įprastai ruošdavo ir ruošia šventinius stalus?

– Kol žmona buvo sveika, mes dviese gamindavome, paskui viskas nugulė ant mano pečių. Jei dukra tuo metu namuose būdavo, ji man padėdavo. Moku visus lietuviškus klasikinius patiekalus. Lengvai galiu suruošti vaišių stalą, tačiau būtinas produktas – pluoštas pinigų.

– O ko nemokate arba ką nepatinka gaminti?

– Dar neišmokau, bet manau, kad laikui bėgant išmoksiu gaminti įvairius saldžius kepinius: tortus, keksus, pyragus, vyniotinius. Anksčiau maniau, kad kepti duoną yra sunku, visada laukdavau, kada atvažiuos dukra ir iškeps naminės duonos.

Kartą panaršęs internete susidomėjau vienos ukrainietės pateiktu greitai pagaminamo ragaišio receptu. Pabandžiau ir dabar jau galiu pasakyti, kad kvietinių arba kvietinių ir ruginių miltų ragaišio hibridą jau atkaliau taip, kad kepinys išeina nesulipęs, ne per sausas. Su ruginiais miltais dar nelabai susitariu, bet viliuosi susitarti. Iš saldumynų moku pagaminti „Tinginį“.

– Kai namuose gyveno daugiau žmonių, galbūt didesnis džiaugsmas būdavo gaminti? Paskui žmona pasiligojo. Gal jai reikėjo ruošti kokius nors specifinius patiekalus?

– Ne, jai kažko specialaus nereikėjo. Klasika – šaltibarščiai, šaltiena, virta ar kepta mėsa. Ji nebuvo išranki. Dabar gaminu dviem – sau ir anūkei, kartais trims, kai dukra atvažiuoja. Ir Trolis neatsisako to, ką pagaminu. Tik jam neduodu, kas aštriau ar su česnaku. O šiaip jis pas mane dirba indaploviu, man tik lieka indus praskalauti.

Šuniukas renkasi ne tik maisto likučius. Jei ne ten ką padėsi ir nusisuksi, gali ir nelikti. Paskui sugėdintas žiūri nuolankiai, lyg atsiprašydamas. Beje, Trolis dėl bulvių, virtų kopūstų arba burokėlių lydosi kaip ir mes visi.

Yra dar katinai Kugelis ir Kleksa. Kleksa dalyvauja maisto naikinimo procese nebent tada, kai yra skumbrės. Šiaip mėgsta viską apžiūrinėti, patinka ragauti šviežią žuvį. O Kugelis, jei padėta grietinės, pieno arba sviesto, būtinai paragaus, patikrins, ką mes valgome.

O jei paliksi ką nors šilto, rasi Kugelį įsitaisiusį ant tos šiltos vietelės. Pavyzdžiui, mielai paguli ant sumuštinių keptuvės. Taip pat niekaip negaliu iš jo atimti lėkštės, kur buvo sudėti margučiai ir buvo padėta šieno. Dabar jis guli toje lėkštėje ant šieno kaip lizdelyje. Jei pabandai šieną pajudinti, gauni per nagus.

– Tai jūs su savo augintiniais dalijatės tuo pačiu maistu?

– Jie graužia savo sausainius, bet ne visi patinka. Jei parnešu ne tų, kuriuos mėgsta, lipa ant palangės ir tokį augalą – eglutę graužia. Trolis ne toks išrankus, jei kačių sausainiai ne vietoje padėti, žinok, kad jų neliks. Savo sausainius irgi graužia.

Aš Troliui šeimininkas tiek, kiek duodu ėsti ir išvedu pasivaikščioti. Anūkę jis pakenčia, kai pasilieka su ja vienas, bet šiaip iš ryto, kai ji atsibunda, ateina ir aploja. O dukra yra jo Dievas.

Tikriausiai jis prisimena, kaip ji jį iš Švenčionių rajono atvežė į mūsų namus. Gintarė buvo pirmoji, pas kurią jis taip ilgai buvo ant rankų.

– Jūsų gyvūnai tarpusavyje gražiai sutaria?

– Sutaria. Vienintelis atvejis, kai atsigulu miegoti, jeigu pirma atbėga Kleksa, tada visi trys su manimi miega. Jeigu pirmas atbėga Trolis ir šalia atsigula, Kleksa negaus įsitaisyti šalia, Kugelis palenda po antklode toliau nuo Trolio akių.

O jei Kugelis pirmas ateina, tai Trolį įsileidžia, o Kleksą išveja. Jie visi labai savininkiški.

– Ar susidarote savaitės valgiaraštį, apsiperkate ilgesniam laikui ir nuosekliai pagal išankstinį planą gaminate?

– Išankstinis planavimas – ne mano kryptis. 90 procentų žinau, kad jei suplanuosi iš anksto, vis tiek nedarysi. Paprastai atsidarau šaldytuvą, arba vietinį „Antarktidos filialą“, pasižiūriu, ko ten yra, ir imu kurpti būsimą patiekalą galvodamas, ką seniai valgėme. Kai ruošiuosi į parduotuvę norėdamas ką nors konkrečiai nusipirkti, turiu eiti pavalgęs. Alkanam ten negalima kojos kelti.

– Ar valgote pusryčius, pietus, vakarienę?

– Anūkė valgo pusryčius, pietus, pavakarius ir vakarienę. Aš valgau tada, kada užsimanau. Pusryčių man gali nebūti. Mėgstu valgyti antroje dienos pusėje.

Gal todėl, kad ir žmona mielai valgydavo tik vakare. Pusryčius ji valgydavo dėl to, kad reikia.

– Ar yra produktų, kurių nevalgote?

– Aš nusistatęs prieš visokius sraigių kankinimus, nors už daržinės galima rasti daugybę didelių vynuoginių sraigių. Bet man ranka nekyla jų rinkti ir valgyti.

Kartą esu ragavęs varlių šlaunelių, bet nepatiko. O šiaip kad ko nevalgyčiau – labai reta išimtis. Beje, mes šeimoje visi mėgstame valgyti aštriai.

– Mėgstate žvejoti ir kurį laiką žvejams skirtam žurnalui ruošdavote žuvų patiekalų receptus. Juos sudėjote į knygą „Žvejo dirbtuvė ir virtuvė“. Dabar gyvenate Nemuno pašonėje, gal irgi išsiruošiate į žvejybą?

– Krantas, šalia kurio gyvenu, labai status – nulipti į apačią užtrunka penkias minutes, o užlipti į viršų – mažiausiai pusvalandį. Tad dėl savo astmos ir kelių jau kelerius metus ten neinu. Man patogiau kur nors prie gero kranto nuvažiuoti mašina.

Mėgstamiausia pramoga buvo spiningavimas, net varžybose dalyvaudavau, ne vieną medalį esu laimėjęs. Mėgstu gaudyti aukšles, tai geriausia lietuviška žuvis – jas galima užsisūdyti, marinuoti, išrūkyti. Pavydžiu vienam savo „Facebook“ draugui Antonui iš Varėnos, nes jis vos ne kiekvieną dieną gaudo aukšles.

Kai sezonas, einame į miškus grybauti, žinome grybų augimo vietas. Dukra prisiskaičiusi, kokius grybus galima valgyti. Daugelis nevertina kelmučių kotų, o Gintarė pernai prisirinko kelmučių su visais kotais. Iš kotų ir kotletus galima kepti, ir į sriubą įsidėti.

Daržų nesodiname, bet turime šiltnamį. Ant palangės žaliuoja gražgarstės ir bazilikai. Pridengiau žoleles nuo katinų, kad nenuėstų. Katinams žolynai, gėlės – stebuklas. Pas mus pasimerkti gėlių – didžiausia problema.

Kleksa pirmiausia paverčia vazą, gėles išverčia ir laka išbėgusį vandenį, o Kugelis viską apgraužia.

– Ar dukterį ir anūkę irgi užkrėtėte maisto gaminimu?

– Anūkė gamina mažai, ši sritis jai ypatingo susižavėjimo nekelia. Beatričė labai meniška – ji studijuoja keramikos ir stiklo meną. Be to, beprotiškai gražiai neria vąšeliu. Sau ir kepures, ir pirštines, ir megztinius ar gražiausias skareles nusineria.

O dukra važinėdama į rekonstruktorių stovyklas išmoko visokių senoviškų receptų, įvairių augalų panaudojimo gudrybių.

Aš nežinojau, kad čiužutės yra fantastiškas prieskonis. Iš dukros išmokau maistui panaudoti garšvas. Jos valgomos, kol jaunos. Paaugusios garšvos turi vidurius laisvinantį efektą. Pats išbandžiau, gerai veikia.

– Esate parašęs dvi knygas – vaikams „Baltųjų ramunių kaimelio istorijas“ ir žvejams „Žvejo dirbtuvė ir virtuvė“. Gal norėtumėte išleisti kulinarinę knygą plačiajai visuomenei?

– Nežinau, ar verta leisti atskirą kulinarinę knygą, o gal taip sakau, nes esu tingus. Be to, jeigu parašyčiau taip, kaip aš noriu, šalia reikėtų pridėti trijų tomų žodynėlį.

Ir socialiniuose tinkluose rašau savitu stiliumi, aplinkiniams reikia pasistengti iššifruoti.

Tai linkuviška – Šiaulių pietinio rajono ir dar iš visokių vietų prisirankiota šnekta, nes esu kilęs iš Pakruojo rajono, bet teko gyventi ir Šiauliuose, ir Dzūkijoje, ir Žemaitijoje.

Tokia kalba rašyti nusprendžiau norėdamas paerzinti „Google“ vertėją.

Norėjau, kad šis nė velnio nesuprastų, jam galvą sopėtų ir mestų jis tą sportą mane redaguoti.

– Televizija jūsų gyvenime užėmė didelę vietą, bet ne mažiau reikšminga ir fotografija. Maskvos liaudies menų universitete baigėte fotografijos studijas. Jau surengėte šešias nuotraukų parodas.

– Dabar kartais fotografuoju gamtą, žmones, miestus. Dedu nuotraukas į archyvą, dalį jų publikuoju socialiniuose tinkluose. Man patinka perteikti vaizdus ornamentais. Paimu iš nuotraukos tam tikrą fragmentą ir fotošopu sudėlioju ornamentą.

Ornamentus kuriu ir iš to, iš ko gaminu valgyti.

Pavyzdžiui, gražiai sugula kokios nors lupenos. „Facebook“ yra atskiras albumas „Skanūs ornamentai“.

Kartais piešiu. Tai man lyg meditacija. Būna, vakare sėdžiu, klausausi muzikos ar įsijungiu kokį serialą kaip foną ir piešiu abstrakcijas.

Jau esu nupiešęs daugiau nei tris šimtus piešinukų. Jų formatas nedidelis. Galbūt ta meniška prigimtis iš mano tėčio. Jis buvo dailininkas.

– Kokia jūsų kasdienybė?

– Keliuosi anksti, mėnesį galėjau ilgiau pamiegoti, nes anūkė buvo susilaužiusi koją ir į paskaitas nevykdavo. Įprastai į paskaitas ji keliasi septintą valandą ryto, aš keliuosi, kad padaryčiau pusryčius, išvirčiau kavos.

Tada dar šiek tiek nusnaudžiu, o vėliau sukuosi buityje, tvarkausi, pasižiūriu, kas gero kieme, pavedžioju šunį, nuvažiuoju iki parduotuvės, kartais sugalvoju, ką sumeistrauti, pavyzdžiui, įsukti kokį kabliuką, kad ant jo būtų galima pasikabinti tarką, plaktuvą.

Namuose turiu daug maisto gaminimo įrankių: 16 peilių, 2 kiaurasamčius, 2 samčius, 2 skustukus, legendinį kiaušinių smulkintuvą, matavimo indelių, krūvą puodų, lėkščių.

Lėkštes perku blusturgyje internetu, mes su moterimis per aukcionus vos ne ant peilių einame, rungtyniaujame, kas pirmas nugvelbs gražesnę lėkštę. Tų indų jau per daug, bet negaliu jiems atsispirti. Jeigu pamatau virtuvei tinkantį dalyką, man jo reikia.

Sriuba „Forza Odin“

Reikės:

Supjaustykite morkas, porą, salierų stiebus, česnaką. Puode įkaitinkite alyvuogių aliejų, sudėkite daržoves ir pakepinkite 3 min. Sudėkite supjaustytą papriką, petražoles. Pakepinkite dar 5 min. Sudėkite šaldytus moliūgų kubelius ir žirnelius. Pakepinkite, kol pastarieji suminkštės. Sudėkite pjaustytus pomidorus. Kepinkite dar 5 min.

Tuo laiku nukaulinkite lašišą. Supilkite žuvies sultinį, įpilkite 300 ml verdančio vandens, sudėkite lašišos gabaliukus ir dar viską pavirkite ant silpnos ugnies apie 10 min.

Skridinėliais supjaustykite alyvuoges ir sudėkite į sriubą. Po 3 min. išjunkite viryklę ir leiskite sriubai 10–15 min. pribręsti. Patiekdami pabarstykite svogūnų laiškais ir tarkuotu sūriu.

Bulvinis „Piemenėlių“ pyragas su karosu

Reikės:

Išdarinėtą karosą įpjaukite iki nugarkaulio kas 2–3 milimetrus. Pabarstykite druska ir patinkančiais prieskoniais. Mano variantas – grūsti kvapieji bei juodieji pipirai ir laurų lapas. Padėkite į šaldytuvą valandai.

Papriką, morką ir obuolį supjaustykite šiaudeliais ir pakepinkite aliejuje apie 10 min. ant silpnos ugnies. Karosą iškepkite keptuvėje – po 5–6 min. iš kiekvienos pusės. Atvėsinkite ir susmulkinkite (aišku, be kaulų). Sumaišykite su pakepintomis daržovėmis.

Virtas bulves, kol dar karštos, sugrūskite ir supilkite pieną. Gerai išmaišykite.

Kiaušinių trynius atskirkite nuo baltymų. Pastaruosius iki putų išplakite šluotele. Trynius panaudokite pyrago viršui prieš kepant patepti. Išplaktus baltymus sudėkite į bulvių masę ir kruopščiai išmaišykite. Įdėkite kvietinių miltų ir vėl išmaišykite. Tuomet sudėkite tarkuotą sūrį ir išmaišykite paskutinį kartą. Padėkite į šaldytuvą geram pusvalandžiui.

Kepimo formą išklokite aliejumi suvilgytu kepimo popieriumi, sudėkite bulvinę tešlą, išklodami dugną 1 cm storio sluoksniu. Padarykite iš tešlos panašaus storio bortelius. Sudėkite karoso ir daržovių mišinį ir viską užklokite bulvine tešla. Pyrago paviršių patepkite išplaktu tryniu ir pašaukite į orkaitę, įkaitintą iki 200 laipsnių. Kepkite apie 40–50 min., kol gražiai paruduos pyrago paviršius.