Lietuviai įsitikinę, kad mūsų šalyje per mažai saulės, todėl neturime galimybių gauti pakankamo kiekio šviežių vaisių ar daržovių, todėl su pavydu žvelgia į ispanus, kurie beveik ištisus metus gali mėgautis šviežiomis gėrybėmis.
Tačiau atėjus rudeniui neturėtų būti sunku suvalgyti tuos rekomenduojamus 400 gramų vaisių ar daržovių, juk parduotuvių ir turgaus lentynas užkariauja lietuviškos sodo ir daržo gėrybės, vadinasi šviežių uogų, vaisių ir daržovių tikrai galima rasti.
Jei rinktume lietuvių labiausiai mėgstamą vaisių, tai obuolys, be abejo, būtų vienas favoritų. „Lietuviai šiuos vaisius tikrai mėgsta ir suvalgo beveik visus mūsų šalyje užaugintus obuolius, eksportui augintojams mažai jų belieka“, – sako Lietuvos verslinių sodų asociacijos „Vaisiai ir uogos“ direktorius, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro filialo Sodininkystės ir daržininkystės instituto Sodininkystės technologijų skyriaus vedėjas Darius Kviklys ir priduria, kad nors obuolius lietuviai augino nuo seno, tačiau šiandien ne visai teisingų mitų apie juos visuomenėje sklando nei vienas.
1 mitas. Pas močiutę kaime ar sode užaugintas obuolys, kurį prakandus kartais išlenda kirminiukas, kur kas sveikesnis už obuolius, kuriuos nusiperkame parduotuvėje.
Kokybiškas obuolys pirmiausia turi atitikti visus savo veislės standartus: turi būti jai būdingos spalvos, dydžio, todėl negali būti nei ypač mažas, nei itin didelis.
Kokybiškas obuolys jokiu būdu negali būti sukirmijęs. Kirminas tikrai nėra obuolio kokybės ženklas. Dažnai galvojama, kad obuolys, kuriame gyvena kirminas yra ekologiškas, tačiau pagal Europos ekologinio ūkininkavimo standartus, net ir ekologiški obuoliai turi būti be ligų pažeidimų ir kitų defektų, o kovai su kenkėjais turi būti pasitelkiamos biologinės priemonės.
Besididžiuojantiems, kad obuoliai užauginami be apsaugos priemonių prieš ligas ir kenkėjus, reikia priminti, kad pažeistuose obuoliuose galima antrinė infekcija mitotoksinais ar pelėsiu, kurie gali būti pavojingų ligų priežastimi.
2 mitas. Lietuvoje užauginti obuoliai yra žemesnės kokybės, nei atvežtiniai.
Lietuviški obuoliai dažnai priskiriami antrai klasei, tačiau ne dėl to, kad jų kokybė yra prastesnė. Tiesiog lietuviai labai mėgsta prekybos vietose obuolius apčiupinėti rankomis, o tada jie nebebūna tokie gražūs.
Lietuviški obuoliai į pardavimo vietas patenka natūralūs, be papildomų cheminių priemonių ar vaškavimo, kas yra įprasta Lenkijoje ar kitose pietinėse šalyse, norint kuo ilgiau išlaikyti vaisių prekinę išvaizdą.
3 mitas. Obuoliai turi patys nukristi ant žemės, o ne būti nuskinami.
Kokybiški obuoliai turi būti nuskinami laiku. Ant žemės nukrinta jau pernokę obuoliai, kurie tinkami iškart vartoti, tačiau jie nevežami į prekybos centrus. Nuskinti obuolius laiku labai svarbu dėl tinkamo skonio ir gero laikymosi. Per anksti nuskinti vaisiai ne tokie skanūs, per vėlai – greičiau suges.
4 mitas. Jei obuolius valgys vaikas, juos reikia labai gerai nuplauti, galima net ir panaudoti indų ploviklį, arba nulupti žievelę.
Lietuvos klimatas yra itin palankus auginti obuolius. Kuo šiauriau auginamos obelys, tuo mažiau jas puola įvairūs kenkėjai ir ligos, o dėl šios priežasties kovai su jomis, obelims purkšti naudojama daug mažiau pesticidų.
Pavyzdžiui, kad nepultų vaisėdis, Lietuvoje užtenka medžius nupurkštu 1 kartą, o, pavyzdžiui, Ispanijoje nuo šio kenkėjo medžius reikia purkšti 3-4 kartus. Atliekant tyrimus laboratorijose matyti, kad iš Pietų Europos šalių mus pasiekiantys obuoliai atitinka visus kokybės reikalavimus ir chemikalų kiekis dažniausiai neviršija leistinų normų, tačiau Lietuvoje užaugintuose obuoliuose tie kiekiai yra kur kas mažesni, o tiksliau jų beveik nėra, nes kovą su obuolių kenkėjais Lietuvos ūkininkai paprastai baigiau jau liepos viduryje.
Be to, mūsų šalyje užauginti obuoliai rudenį prieš patalpinant juos į saugyklas žiemos saugojimui, nėra mirkomi jokiuose tirpaluose, kurie apsaugo juos nuo puvimo, pelėsio, grybelio. Lupti lietuviškų obuolių nereikia, nes žievelėje yra sukaupiamos patys vertingiausi žmogaus organizmui bioaktyvūs junginiai. Tad Lietuvoje išaugintus obuolius tikrai galima valgyti drąsiai, paprasčiausiai nuplovus juos vandeniu.
5 mitas. Visi lietuviški obuoliai parduodami prekybos vietose yra vienodos kokybės.
Išorinių skirtumų tarp Lietuvoje užaugintų obuolių greičiausiai nepastebėsite, tačiau vidiniai skirtumai – egzistuoja. Ieškantys kokybiškų obuolių turėtų atkreipti dėmesį į tai, ar šie vaisiai pažymėti Nacionalinės kokybės produktų (NKP) ženklu „Kokybė“.
Jei tokį ženklą pamatysite, tai reiškia, kad obuoliai buvo auginami ir sertifikuoti pagal Nacionalinę žemės ūkio ir maisto kokybės sistemą pagamintų produktų pripažinimo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. lapkričio 29 d. įsakymu Nr. 3D-524 „Dėl Nacionalinės žemės ūkio ir maisto produktų kokybės sistemos“.
Jei ant obuolių pakuotės vartotojas pamatė ženklą „Kokybė“, tai gali būti ramus, kad vaisiai buvo užauginti laikantis kur kas aukštesnių reikalavimų nei įprastai. Tokių obuolių augintojams yra apribotas vaismedžių tręšimas ir herbicidų naudojimas, o jei obuolius puola kenkėjai, tai augalų apsaugos priemonės su ta pačia veikliąja medžiaga per sezoną bus panaudotos vos 2 kartus. Auginant obuolius įprastu būdu, kai kuriuos chemikalus galima naudoti net ir dvigubai dažniau. Norint pradėti skinti obuolius, nuo paskutinio purškimo iki skynimo reikia laukti 1,5 karto ilgiau nei sodininkams, kurių užauginti obuoliai nebus paženklinti NKP ženklu „Kokybė“. Ištyrus lietuviškus obuolius, kurie buvo užauginti laikantis visų išvardintų reikalavimų, paaiškėjo, kad juose beveik nelieka cheminių preparatų likučių.
