Laukinė ir tvenkiniuose auginta žuvis
Akvakultūra yra vadinamas žmogaus reguliuojamas žuvų auginimas tvenkiniuose, baseinuose, kanaluose, recirkuliacinėse uždarose sistemose bei varžose. Toks žuvies auginimas tampa vis populiaresnis ne tik dėl to, kad žuvį taip gauti yra patogiau, bet ir dėl vis labiau senkančių žuvų rūšių skaičiaus jūrose ir kituose natūraliuose vandens telkiniuose.
2011 m. beveik pusė viso pasaulyje suvartojamo jūrų gėrybių maisto buvo užauginta akvakultūrose[1], o 2015 m. pirmą kartą žuvies produkcijos istorijoje dirbtinai sukurtuose vandens telkiniuose buvo užauginta daugiau žuvų nei jų pagauta laukinėje aplinkoje – 106 mln. tonų akvakultūrose ir beveik 94 mln. – laukinėje aplinkoje.[2] Nuo 1960 m. iki 2015 m. akvakultūrose užaugintų žuvų kiekis padidėjo net 50 kartų – nuo 2 iki 106 mln.[3]
Nenuostabu, kad taip sparčiai augant tvenkiniuose užaugintų žuvų skaičiui, parduotuvėse rečiau galime rasti laukinės žuvies. Tačiau ar tai – problema?
Žuvies verslas, kaip ir bet koks kitas, daro įtaką aplinkai. Tiek laukinėje, tiek dirbtinėje aplinkoje augusi žuvis turi ir aplinką saugojančių aspektų, ir, deja, ją žalojančių.
Dėl perteklinio žuvies vartojimo, laukinėje gamtoje išgaudomos net ir tos žuvys, kurių rūšiai gresia išnykimas. Taip pat, komercinėje žvejyboje naudojama įranga – laivai, kranai – kenkia natūraliai florai ir faunai bei palieka didžiulį anglies dvideginio pėdsaką atmosferoje. Vis dėlto nauji reguliaciniai mechanizmai siekia sumažinti komercinės žvejybos apimtys ir suteikti galimybę nykstančioms žuvų rūšims padidinti savo populiaciją.
Dirbtinai auginama žuvis, be abejo, prisideda prie žuvies išteklių išsaugojimo. Akvakultūros gali būti statomos nebenaudojamose miesto vietose, taip nepažeidžiant natūralių vandens telkinių.
Vis dėlto yra ir trūkumų. Akvakultūros, kurios įsirengia natūraliuose vandens telkiniuose (pavyzdžiui, pastatomi narvai vandenyne arba ežere), pažeidžia ir teršia natūralią ekosistemą. Taip pat dažnai fermoje auginančioms žuvims pašarui naudojamos laukinėje gamtoje pagautos žuvys, o tai tik dar labiau prisideda prie rūšių nykimo. Kaip ir su komercinės žvejybos reguliavimu, taip ir čia, vis labiau siekiama tobulinti akvakultūrų verslą ir jį padaryti kuo ekologiškesnį bei draugiškesnį aplinkai.
Kaip vartotojui atskirti nykstančias žuvies rūšis?
Šiandieninė statistika liūdna – net 88 proc. Europos komercinių žuvų rūšių išgaudoma viršijant maksimalų tausojančią žvejybą užtikrinantį sugaunamos žuvies kiekį, o 33 proc. žuvies išteklių yra pereikvoti ir ženkliai sumažėję.[4] Taip pat 16 proc. – daugiau nei milijonas tonų – šiaurės rytų Atlante sugaunamos žuvies per metus yra išverčiama į vandenyną, o atgal išmetamos žuvys dažnai nebeišgyvena. [5]
Daugelis Lietuvoje parduodamų populiariausių žuvų rūšių yra pažymėtos šviesoforo principu – raudona spalva žymimos žuvys, kurių rekomenduojama nepirkti, nes šioms rūšims gresia išnykimas. Vadinasi, jų pagaunama kur kas daugiau nei leidžiama, o jų žvejyba kelia didžiulį pavojų aplinkai.
Geltona apskritimu pažymėtoms žuvims intensyvi žvejyba grėsmės nekelia, bet rekomenduojama mažinti jų pirkimą ir vartojimą, nes apie šių rūšių paplitimą nėra pakankamai duomenų arba jų pagavimo būdai gali kenkti aplinkai.
Ir žaliu apskritimu žymimos tos žuvys, kurioms intensyvi žvejyba nekelia grėsmės išnykti – vadinasi, šias rūšis galima drąsiai pirkti ir valgyti.
Iš kur įsigyti tvariai užaugintų ar pagautų populiariausių žuvies rūšių?
Kartais tos pačios rūšies žuvis gali atkeliauti iš skirtingų vietų, todėl ir skirtingai būti žymima. Pavyzdžiui, raudonai žymima yra lašiša, užauginta fermose Čilėje ir sugauta tinklais Baltijos jūroje.
Geltonai pažymėta – lašiša, kuri užauginta Norvegijoje ar Farerų salose ir jei lašiša sugauta gaudyklėmis ir pelaginėmis ūdomis Baltijos jūroje (išskyrus Suomijos įlanką).
Žalia šviesa dega tik toms lašišoms, kurios turi ASC sertifikatą – tai ženklinimo sistema, užtikrinanti, kad žuvies auginimas nedaro poveikio vietinėms ekosistemoms.
Štai skumbrę rekomenduojama valgyti tik tokią, kuri turi MSC sertifikatą – žuvininkystės standartas, reiškiantis, jog žvejyba nesukėlė grėsmės žuvų populiacijai, išlaikė ekosistemų įvairovę, o žvejybų sistemos atitiko vietinius, nacionalinius ir tarptautinius standartus arba jei sugauta gaubiamuoju tinklu arba meškerėmis Šiaurės rytų Atlante.
Tačiau nerekomenduojama pirkti skumbrės, sugautos su tralais ar tinklais Rytų vidurio Atlante ties Vakarų Afrikos krantais, o pagalvoti prieš perkant rekomenduojama tada, kai skumbrė sugauta tinklais arba pelaginiu tralu Šiaurės rytų ar Šiaurės vakarų Atlante.
Populiarųjį upėtakį rekomenduojama pirkti tik su ASC sertifikatu arba užaugintą uždarose sistemose Danijoje ir Suomijoje.
Vis dėlto vertėtų atsisakyti upėtakių iš Turkijos ar Pietų Amerikos, o prieš perkant iš kitų Europos žuvininkystės ūkių – pagalvoti.
Aliaskinė menkė, taip pat labai populiari Lietuvoje, yra viena labiausiai pasaulyje žvejojamų žuvų. Jas rekomenduojama pirkti tik su MSC sertifikatu, o jei sugauta Beringo jūros vakarinėje dalyje – geriau atsisakyti.
Mėgstantiems tilapijas patartina rinktis užaugintas uždarose recirkuliacinėse sistemose Šiaurės Europoje, tačiau vengti užaugintų Brazilijoje ir nepirkti tokių, kurių užauginimo vieta nenurodoma.
Otą rekomenduojama pirkti tik tokį, kuris užaugintas uždarose recirkuliacinėse sistemose Olandijoje, tačiau vengti tokio, kuris sugautas tralais Šiaurės rytų Atlante. Rečiau vartoti patariama otą, užaugintą žuvininkystės ūkiuose Prancūzijoje ir Ispanijoje arba sugautą tinklais Šiaurės jūroje.
Liūdnesnės žinios ungurių mėgėjams – visų rūšių unguriai nyksta, tad patartina atsisakyti jo vartojimo, nepriklausomai nuo žvejybos vietos ar būdo.
Jūrinę plekšnę galima valgyti tik tokią, kuri turi MSC sertifikatą, tačiau patartina atsisakyti, kuri sugauta įvairių tipų priedugniniais tralais Šiaurės rytų Atlante, taip pat jei sugauta tinklais Baltijos ir Šiaurės jūrose bei Lamanšo sąsiauryje. Tačiau upinės plekšnės drąsiai vartoti nepatartina, o jei vis dėlto retkarčiais norite pasimėgauti – rekomenduojama rinktis tas plekšnes, kurios buvo sugautos tinklais rytų Baltijos jūroje ir Skagerako bei Kategato sąsiauriuose ir atsisakyti žuvies, kuri sugauta bet kokio tipo tralu, bei tos, kuris buvo sugauta tinklais rytų Baltijos jūroje ties rytų Lenkijos, Kaliningrado srities, Lietuvos, Latvijos ir dalinai Estijos (iki Saremos salos) krantais.
Lietuvos vidaus vandenyse ešerys – vyraujantis žuvies rūšis, kurios gausumas Baltijos jūros pakrantėse skiriasi.
Netolygus pasiskirstymas priklauso daugiausiai tik nuo vandens druskingumo. Vartotojams rekomenduojama rinktis vidaus vandenyse sugautus ešerius, tačiau vengti pirkti jūros ešerius – dėl lėto augimo ir brendimo jos yra itin jautrios pergaudymui.
Žuvies mėgėjams rekomenduojama pirkti lydekas, pagautas vidaus vandenyse, bet vengti mažesnių nei 40 cm ilgio žuvų, taip pat stengtis nepirkti lydekos nuo vasario pabaigos ir balandžio pabaigos, kuomet lydekos yra pasirengusios neršimui arba jau neršia.
Jūros lydekas rekomenduojama vartoti retai, nes jų ištekliai ties Šiaurės rytų Atlanto vandenynu jau pergaudyti ir lėtai atsistato.
Vengti rekomenduojama visas kitas jūrų lydekas, kurios pagautos pietinėse jūrose, nes jos ten – smarkiai pergaudamos.
Taip pat nepirkti žuvies, sugautos tralais, kadangi sugaunama daug kitų žuvų, kurios vėliau sužalotos paleidžiamos atgal į vandenį – dažniausiai, žuvys nebeišgyvena.
Pirkite tik gelsvauodegį tuną, kurio gaminiai turi MSC sertifikatą. Jei tunas neturi MSC emblemos, vadinasi, jo ištekliai yra pergaudyti ir jo geriau nepirkti.
Nepirkite paprastojo, gelsvauodegio tuno ar kitų tunams giminingų žuvų, pavyzdžiui, durklažuvių, nes jos yra pergaudytos, o kai kurios įrašytos į Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos Raudonąjį sąrašą.
Bendri patarimai sąmoningam vartotojui
Prieš įsigyjant žuvį, svarbu pasidomėti, kur žuvis ar jūros gėrybės buvo sugautos ar užaugintos. Patartina nepirkti mažų žuvų, nes labai svarbu leisti žuviai bent kartą išneršti prieš ją sugaunant. Jei perkate jauną, mažo dydžio žuvį, tikėtina, kad ji nebus nei karto išneršusi.
Nebijokite pabandyti naujų žuvies rūšių. Pirkite įvairią žuvį ir taip leiskite atsikvėpti populiariausioms ir labiausiai išgaudytoms žuvims, pavyzdžiui, tunui. Venkite pirkti giliuose vandenyse gyvenančias žuvis – jos auga lėtai, tad šių žuvų ištekliai yra itin jautrūs pergaudymui, žvejyba labai silpnai reguliuojama.
Nepirkite žuvų, įtrauktų į Raudonąją knygą. Ieškokite vietinių gausių žuvų rūšių – taip paremsite vietos verslą, o ir žuvis greičiausiai bus šviežesnė ir kokybiškesnė. Klausinėkite pardavėjų ir nenusivilkite, jei negausite atsakymų. Jūsų klausimai gali paskatinti žuvininkystės verslo atstovus domėtis ir į parduotuves tiekti gausesnes ir tvariai gaudomas žuvų rūšis.
[1] https://www.noaa.gov/stories/what-is-aquaculture
[2] https://ourworldindata.org/rise-of-aquaculture
[3] https://ourworldindata.org/rise-of-aquaculture
[4,5] https://nykstazuvys.lt/
