Nenoriu girtis, bet tenka. Jeigu mano duona būtų tokia pat, kaip kitų, nesidalinčiau savo paslaptimis.
Pradėkime nuo duonos. Tiems, kurie mano, kad tinka bet kuri šviesi duona, galiu iškart pasakyti – eikite švilpt. Po to tokie kepėjai valgo aliejumi permirkusią duoną, į kurią net česnako dorai įtrinti negalima ir aimanuoja.
Tad nesiginčykite – jei norite patirti dievišką malonumą valgydami tikrai skaniai iškeptą duoną, lekiate į parduotuvę ir perkate kepyklos „Klaipėdos duona“ duoną „Palanga močiučių“. Neradote savo parduotuvėje – nepradėkite panikuoti, o važiuokite į kitą.
Kai jau turite duoną, būtent tokią, apie kokią kalbu aš, pirmyn į virtuvę patikrinti, ar turite česnakų. Priminsiu – jau pradėję leisti ūglius česnakai tinka tik sodinimui, tad neapsigaukite.
Ir dar vienas ne mažiau svarbus ingredientas – druska. Jokia vegeta ar kitokie cheminiai mišiniai netinka. Tiems, kas vertina vegetą ir visokius kitokius šiuolaikinės chemijos pramonės stebuklus, rekomenduočiau net negaišti laiko kepant duoną.
Dar vienas svarbus niuansas – tai duonos supjaustymas. Tiesa, skonio tai nekeičia, bet mano akims tokie gabaliukai skaniausi. Aš pjaustau duonos riekę į 3 dalis. Norite – smulkinkite šiaudeliais, bet tada, liaudiškai tariant, „užsiknisite“ ją vartydami kepant.
Aliejų aš naudoju rafinuotą saulėgrąžų. Suprantu, kad rafinuotas ne toks sveikas kaip nerafinuotas, bet nuo vaikystės negaliu pakęsti nerafinuoto aliejaus kvapo kepiniuose. Jei jūs jį toleruojate, naudokite nerafinuotą.
Svarbu duoną dėti jau į įkaitusį aliejų, tada ji bus traški, o ne minkšta nuo aliejaus.
Iškepusią duoną sudedame į lėkštę ir kol ji karšta, apibarstome druska ir pradedame trinti česnaku. Čia ir slypi skonio paslaptis – kai nuo karščio trinama česnako skiltelė vos nesilydo.
O skaniausia yra laižyti nuo karščio įkaitusius pirštus, kurie apkibę druska ir česnaku. Pasaka. Žodžiu, šį procesą kartojame, kol iškepate visą duonelę.
Skanaus.
