Labai mėgstu jas, tik ne tą tradicinę, mano draugo italo vadinamą „zuppa rosa“ (rožinė sriuba). Aukštaitijoje, kur leisdavau nerūpestingas vaikystės vasaras, burokų į šaltsriubes niekas nedėdavo – gaudavome kefyro ir grietinės plakinio su galybe žalumynų, agurkų ir rūgštynių lėkštėje, po didelę virtą bulvę į delną, ir tiek žinių.
O Vilniuje rožinė sriuba stebindavo. Kažkas ją gamindavo su pienu, kažkas iš vandens ir grietinės ar grietinėlės, o kažkam netgi buvo toptelėjusi mintis įpilti gazuoto vandens...
Namiškiams kartą per metus pagaminu ir burokinės, nes kitus kartus gaminu žymiai įdomesnes, kitokio skonio sriubas su įvairiais ridikais, pomidorais ar jaunomis garšvomis ir kiaulpienių lapais. Lieku ištikima tik virtai bulvei.
Mano sezoninės šaltsriubės visada kefyrinės, tirštos, kad būtų ką „pakabliuoti“ šaukštu.
Pirmiausia išverdu kiaušinius, o kol jie kunkuliuoja, pasiruošiu daržoves:
1 ilgavaisį arba 5-6 trumpus agurkus sutarkuoju stambia tarka,
2 saujas rūgštynių lapų nuplaunu po karšto vandens srove ir supjaustau,
0,5 kg ridikėlių supjaustau skritinėliais,
sukapoju saujelę krapų,
smulkiai supjaustau ryšulėlį svogūnų laiškų.
Viską užpilu 2 l kefyro (palaikyto šaldytuve bent 2 valandas) ir pagardinu
1,5 a. š. druskos.
Labai gerai išmaišau ir tiekiu su virtomis, krapais nubarstytomis šviežiomis bulvėmis.
Patarimas – jei norisi daugiau sotumo jausmo, galima įmaišyti 4-5 v. š. grietinės.
Receptu pasidalino „Kūmutės virtuvė“
