O kadaise, kai visi namuose turėjo lenktas tarkas, mama perbraukdavo tešlos gabaliukus per tarkos vidinę pusę, ir jie tapdavo „ežiukais“.
Tarkos neturėjau, ir visai neseniai ją prisiminusi paieškojau parduotuvėse, ir didžiam nusivylimui... neradau. Gal kas nors turite ir visiškai ja nesinaudojate? Pasiūlyčiau mainus į kokį nors gardėsį iš mano rūsio!
Rodosi, ką dar galima papasakoti apie seniausiai ištobulintus varškėtukus?
Ogi galima, nes pakeitus vieną ingredientą, gavau visiškai kitokį skonį ir tekstūrą, tad skubu pasidalinti atradimu. Kai kam tai jau nebebus naujiena, bet dar mažai kas naudoja speltų miltus tokiems gaminiams.
Kodėl speltų ir kuo jie stebuklingi? Apie jų naudą nerašysiu, internete yra galybė profesionalų komentarų, aš apie juos pasisakysiu tik iš savo varpinės, t.y. virtuvės.
Speltų miltus pamėgau todėl, kad jie gaminiams suteikia kitokį skonį. Matyt, mano vaikystės laikais namuose nebūdavo aukščiausios rūšies miltų, dabar iš speltų miltų gaminami skryliai, blynai ar varškėčiai yra būtent „to“, vaikystės skonio. O gaminiai standesni, ilgiau kramtomi ir, rodosi, netgi sotesni.
Šie miltai yra brangesni, bet kartais ir jiems būna taikomos nuolaidos, tuomet ir nusiperku.
Varškėtukus visada gaminu iš didelio kiekio produktų, nes terlionės ir indų plovimo nemažai, tad du trečdalius pagamintų varškėtukų paskleidžiu ant šaldiklio lentynos, o sušalusius sudedu į indelius.
Patogu, kai reikia ką nors greitai pagaminti pusryčiams.
Dideliam kiekiui varškėtukų reikės:
- 1 kg varškės;
- 450 g šviesių speltų miltų (400 g tešlai ir 50 g pabarstymui);
- 4 kiaušinių;
- 1 šaukštelio druskos.
Jei darysite iš pusės normos, miltus skaičiuokite be pabarstymo, pusė normos būtų 200 gramų. Labai svarbu nepadauginti miltų tešloje, kad varškėtukai netaptų beveik neįkandamais.
Kiaušinius išplaku su druska ir plakinį supilu į indą. Ten pat per sietą pertrinu varškę, renkuosi sveriamą varškę, ji būna sausesnė, nei fasuota mažose pakuotėse.
Šaukštu kruopščiai išmaišau ir tuomet po truputį beriu miltus ir maišau, galiausiai imuosi minkymo. Tai darau ne itin ilgai, kol tolygiai pasiskirsto paskutiniai miltai.
Indą su tešla dedu į šaldytuvą bent valandai, geriausia būtų luktelti bent porą.
Darbo stalą pabarstau miltais, juos delnu paskirstau po visą plotą. Iš indo išverčiu tešlą, ją peiliu padalinu į 4 dalis, iš kiekvienos rankomis formuoju storas virves ir jas pjaustau 2-3 cm griežinėliais.
Kaičiu puodą su dideliu kiekiu vandens, jį pasūdau (proporcija 1 litrui vandens – 1 šaukštelis druskos). Į verdantį sudedu norimą kiekį varškėtukų, truputį pamaišau, kad neliptų prie dugno, kai varškėtukai pakyla į vandens paviršių, verdu dar apie 5 minutes.
Tiekiu su sviesto ir grietinės padažu, mėgstantiems saldžiau dedu grietinės, rudojo cukraus ar mėgstamos uogienės (gaminant saldų variantą vandens puode nesūdau).
Variacijos – į tešlą dėti kmynų ar prieskoninių žolių, nudažyti tešlą geltonai su ciberžole, o pats mėgstamiausias vasaros skonis – kai kiekviename varškėtuke paslėpta vyšnia be kauliuko. Su pastaraisiais terlionės dar daugiau, bet skonis dieviškas.
