Šiandien Lietuvoje ir pasaulyje įvairiausių skonių keksiukai su įmantriais įdarais, dekoruoti fantastiško grožio ir skonio kepurėlėmis, tapo neįtikėtinai populiarūs. Kaip nurodo „Google“, „keksiukų receptai“ yra sparčiausiai auganti raktažodžio paieška šiuo metu.
Tiesa, smalsu, ar daugelis keksiukų gerbėjų žino šio fėjų pyragėliu vadinamo deserto atsiradimo istoriją, kuri siekia net 17 a. Minėtuoju laikotarpiu Šiaurės Amerikos ir Didžiosios Britanijos virėjai, kurie ir sugalvojo keksiukus, vargiai mokėjo skaityti ir rašyti, tad visi receptai buvo kruopščiai saugomi ir perduodami tik žodžiu iš kartos į kartą.
Manoma, kad angliškasis keksiuko pavadinimas „cup cake“ atsirado dėl to, kad visi ingredientai šiam desertui buvo matuojami puodeliais: vienas puodelis sviesto, du puodeliai cukraus, trys puodeliai miltų ir 4 kiaušiniai. Ingredientų matavimas puodeliais lėmė tai, kad keksiukų receptas buvo iš tiesų labai lengvai įsimenamas ir gana tikslus. Dėl tokios ingredientų proporcijos vienu laikotarpiu keksiukai vadinti „1234 pyragaičiais“.
Pirmąjį kartą keksiukai rašytiniame šaltinyje paminėti 1796 m. Amerikos kulinarės Amelijos Simons knygoje, kur ji užsiminė, kad pyragus galima kepti ir mažose formelėse.
Oficialų pavadinimą šie mažyčiai kepiniai gavo 1828 m. kada 19 a. amerikiečių kulinarinių knygų autorė Eliza Leslie savo knygoje pateikė keksiukų receptą. Tuo laikotarpiu keksiukus dažnai kepdavo keramikiniuose puodeliuose ar formelėse, toks kepimo būdas taip pat galėjo turėti įtakos tokiam pavadinimo atsiradimui.
Angliški keksiukai tradiciškai būna mažesni
Keksiukai kepami metalinėse įvairaus dydžio formelėse. Jų būna pačių įvairiausių – iš paprasto metalo, su nepridegančiu paviršiumi, silikoninių ar keraminių. Kad tešla nepridegtų, o keksiukai lengvai išsiimtų, į formeles dažniausiai dedami popieriniai sijonėliai.
Kaip ir kepimo formų, taip ir popierinių sijonėlių yra įvairių dydžių – nuo pačių mažiausių (2,6 cm skersmens keksiuko apačioje) iki didžiausių (5 cm skersmens keksiuko apačioje), kurie dar gali būti įvairiai išmarginti. Kad ir kokio dydžio ar skonio keksiukus keptumėte, prieš juos dekoruodami ar įdarydami, būtinai atvėsinkite.
Įdomu tai, kad angliški keksiukai, taip vadinamieji fėjų pyragėliai, skiriasi savo dydžiu nuo amerikietiškųjų: jie tradiciškai būna mažesni, kad fėjos savo vakarėliuose galėtų jais vaišintis, ir retai kada jų viršus padengiamas atšaldyta kepurėle.
O kaip gi išsikepti tuos keksiukus?
Pagrindiniai keksiukų tešlos ingredientai išliko nepasikeitę: tai sviestas, cukrus, kiaušiniai ir miltai, tačiau keksiukus galima iškepti ir pasinaudojus bet kokio biskvito, skirto perterptam pyragui, receptu. Iškeptus keksiukus galima dekoruoti įvairiu glajumi.
Skystesni glajai, skirti keksiukų apliejimui, dažniausiai pastarieji būna pagaminti iš cukraus, vandens, citrinos sulčių, pieno ar grietinėlės. Tiršti glajai, kuriais aptepami keksiukai, gaminami iš cukraus ir sviesto, išplaktų kiaušinio baltymų, išplaktos grietinėlės ar maskarponės sūrio. Tiek vieni, tiek kiti glajai gali būti pagardinami įvairiais priedais: maistiniais dažais, kvapų esencijomis, braškių ar šokolado skonio cukrumi, riešutais, uogomis, vaisiais, pabarstukais.
Šiuolaikiniai keksiukų kepimo būdai
Šiais laikais norint išsikepti keksiukų ilgai virtuvėje sukiotis nebereikia, o ir kulinarinis talentas nebūtinas. Tereikia pasinaudoti tuo, kas pasaulyje ir Lietuvoje jau sugalvota – miltų mišiniais. Į specialius mišinius, skirtus keksiukams, įdėti visi reikalingi ingredientai, tad miltinį mišinį užtenka supilti į dubenį, įpilti ant pakuotės nurodytą kiekį vandens ir aliejaus, viską gerai išmaišyti ir kepti.
Tokie aukščiausios kokybės miltiniai mišiniai skonio savybėmis nenusileidžia pagal tradicinius receptus keptiems keksiukams, tačiau taupo laiką, nes tešlos paruošimo procesas užtrunka mažiau nei 5 min. Be to, norintys gali keksiukus pagardinti uogomis, riešutais, vaisiais arba pasigamintu įdaru, papuošti pačių įvairiausių skonių kepurėlėmis su pabarstukais.
