Turine nešė vėliavą
„Būdama tavo vietoje – nesportuočiau“, – atsiduso olimpinė čempionė Vida Vencienė.
Šaltą gruodžio dieną ji išklausė slidininko Vladislovo Zybailos abejonių dėl ateities, stipriai užsimerkė ir skaudama širdimi patarė jam baigti karjerą, kuriai paskirta penkiolika gyvenimo metų.
Prisiminusi šį pokalbį garsiausia Lietuvos slidininkė pati savęs klausia, kodėl jaunesniam kolegai patarė mesti slides.
Juk ir jai jaunystėje kildavo minčių palikti sportą.
Prieš laimėdama aukso ir bronzos medalius 1988 metų Kalgario olimpinėse žaidynėse ji nekart dienoraštyje rašė: „Atsibodo viskas“. Ir pridėdavo tris šauktukus.
Bet V.Vencienė prisiversdavo autis slidžių batus, šliuoždavo tūkstančius kilometrų ir dabar dėkoja tiems, kurie jaunystėje grasino atimti studento stipendiją, jei ji baigtų sportuoti.
Juodu darbu bei geležine kantrybe sugebėjusi prasibrauti į planetos sporto elitą V.Vencienė iki šiol Lietuvoje žinoma geriau nei beveik visi vakar Turine startavusių olimpinių žaidynių dalyviai iš Lietuvos.
Todėl būtent jai buvo patikėta nešti Lietuvos vėliavą per 2006-ųjų žiemos olimpiados Italijoje atidarymą.
Kalgario žiemos olimpinių žaidynių nugalėtoja geriau negu bet kas kitas suvokia, ką reiškia būti ištvermės sporto atstove: „Reikia dirbti sukandus dantis. Visa laimė, kad mane treneriai sugebėjo išlaikyti. Šiandien aš galiu pasakyti, kad esu laimingiausias žmogus pasaulyje, nes turėjau galimybę slidinėti. Nors buvo beprotiškai sunku“.
Kai 1988 metų vasario 14 dieną V.Vencienė laimėjo 10 km olimpines lenktynes, už ilgakasės lietuvės nugaros liko pasaulio slidinėjimo žvaigždės rusė Raisa Smetanina ir suomė Marjo Matikainen.
„Ne, negaliu patikėti, kad aš – čempionė“, – po finišo kiek sutrikusi pratarė slidininkė.
Iš tiesų dar prieš startą V.Vencienė tikėjo, kad gali nugalėti. Ji jautė, jog turi išskirtinį talentą, nes tais laikais Sovietų Sąjungos aprangą olimpinėse žaidynėse galėjo apsivilkti ne kiekvienas.
Fiksavo kiekvieną žingsnį
„Dėmesio! Vida sau leido neleistiną prabangą – į stovyklą atvažiavo priaugusi 5 kg! 5 kg!“.
Lietuvei pasirodžius treniruotėje Bakurianio kurorte Gruzijoje šią pastabą vienas pasipiktinęs SSRS slidinėjimo rinktinės narys rusiškai įrašė V.Vencienės dienoraštyje, kurį būdavo privaloma turėti visoms sportininkėms.
Atletės turėjo fiksuoti kiekvieną įveiktą kilometrą, aprašyti treniruotes bei savo savijautą.
Tais laikais pasiruošimas varžyboms buvo alinantis. Kiekvieną mėnesį kandidatės į olimpinę rinktinę įveikdavo apie 1000 kilometrų: daugiau nei 800 km slidėmis ir beveik 200 km bėgte.
Artėjant startams vykdavo net keturios treniruotės per dieną.
Dažnai SSRS rinktinės vadovai stovyklą rengdavo tolimojoje Kamčiatkoje ir Magadane, kur vyrauja subarktinis klimatas, tyvuliuoja šalta Ochotsko jūra, o artimiausi didmiesčiai – už daugybės kilometrų.
Po trijų treniruočių slidininkės kartu pavalgydavo vakarienę, o po jos reikėdavo vėl autis sportinius batus ir bėgti 5 km krosą keliu.
Pro šalį važiuodavo dideli sunkvežimiai, o siauru kelkraščiu risnodavo pulkas merginų.
„Tik dabar pamačiusi keliu einantį žmogų kartais susimąstau, kaip tai pavojinga. Mintimis grįžtu į Kamčiatką – visada buvome tikros, jog tie KamAZ mus apvažiuos. Dieve, o juk kelias nebuvo geras“, – prisimindama pasirengimą Kalgario olimpinėms žaidynėms šypsojosi V.Vencienė.
Neleido rašyti lietuviškai
V.Vencienės teigimu, treniruočių sąlygos Sovietų Sąjungoje buvo idealios. Sportininkėms tuomet nieko netrūko, bet už tai jos turėjo visiškai atsiduoti sportui.
„Pradeda nervinti visi snukiai“, – po dešimtos dienos pratybų stovykloje Kamčiatkoje V.Vencienė lietuviškai parašė treniruočių dienoraštyje. Greta prirašė rusiškai: „Savijauta normali“.
„Kas mėnesį valdžia surinkdavo mūsų dienoraščius ir juos tikrindavo.
Man visuomet raudonai užrašydavo: „Jei nori būti rinktinėje, turi rašyti rusų kalba. Jeigu ne – susirask vertėją arba grįši į Lietuvos rinktinę“, – dabar kvatoja olimpinė čempionė. – Mus labai kontroliavo. Kai supykdavau ir nebūdavo kur išsilieti, pradėdavau rašyti dienoraštyje lietuviškai“.
Ukmergės rajone užaugusi sportininkė visuomet buvo jautri. SSRS rinktinėje tai nebuvo paslaptis. Tačiau šia lietuvės silpnybe konkurentės nesinaudojo.
„Aš greitai verkiu ir raustu. Jei būtų norėjusios, kitos slidininkės būtų galėjusios mane išprovokuoti. Bet apie komandos drauges ir trenerius turiu tik gražiausius prisiminimus“, – sako V.Vencienė.
Pasitikėjo savo nuojauta
Kai Kalgario olimpinėse žaidynėse į 20 km lenktynių startą stojo Tamara Tichonova, V.Vencienė pažiūrėjo draugei į akis, atsisuko į komandos psichologą ir tarė: „Šiandien galite nedirbti. Vis tiek nugalės Tamara. Pamatysite“.
Varžybos iš tikrųjų baigėsi T.Tichonovos pergale.
Po finišo ji priėjo paklausti lietuvės, kaip ši nuspėjo rezultatą. „Tomka, – atsakė V.Vencienė, – tai buvo matyti pagal tai, kaip tu darei apšilimą, kaip degė tavo akys“.
Nuojauta V.Vencienę aplankė ir prieš lemtingąjį startą 10 km lenktynėse klasikiniu būdu, kuris 26-erių lietuvei atnešė aukso medalį. Tai buvo pirmosios olimpinės žaidynės jos karjeroje.
Tą saulėtą vasario rytą slidininkė atsikėlė 7 valandą savo mažame vienviečiame kambaryje olimpiniame kaimelyje, pasimankštino, papusryčiavo ir pasiėmusi dvi poras slidžių atvažiavo į trasą.
Per apšilimą V.Vencienė išbandė abi slidžių poras – gerai pažįstamą senąją bei kelios dienos iki starto gautą naująją.
V.Vencienė sunkiai keisdavo įprastus daiktus, bet tą rytą ji surizikavo ir į starto zoną paėmė naujas „Kneissl“ slides.
Pagal sezono rezultatus V.Vencienė turėjo startuoti stipriausiųjų grupėje, tačiau treneris nusprendė kitaip.
Kiek įpykusi ji tą 10 kilometrų kieta vėže įveikė lyg vienu įkvėpimu per 30 min. 8,3 sek. ir tapo pirmąja Kalgario olimpine čempione iš Sovietų Sąjungos.
„Tą slidžių porą iš Kalgario turiu ir dabar“, – prabėgus 18 metų prisipažino V.Vencienė.
Po trijų dienų V.Vencienė iškovojo dar vieną medalį – 5 km lenktynėse ji užėmė trečiąją vietą. Lietuvė buvo aukštinama sovietinėje spaudoje, tačiau Kalgaryje ji ne tik džiūgavo, bet ir verkė.
Nepaisydamas pergalių, rinktinės treneris V.Vencienės neįtraukė į estafetę ir atėmė galimybę laimėti dar vieną medalį. SSRS moterys estafetėje iškovojo auksą.
Kalbą parašė ant servetėlės
Kelionėje namo liejosi šampanas. SSRS rinktinė lėktuve šventė pergales ir slidininkės R.Smetaninos gimtadienį.
V.Vencienė iki šiol prisimena, kaip visi sveikino legendinę sportininkę, kuri yra gimusi retą vasario 29 dieną: „O geriausias prisiminimas yra rusiška kalba ant servetėlės. Kadangi aš laimėjau pirmąjį auksą, man pareiškė, kad visiems susirinkusiems Maskvoje turėsiu sakyti kalbą. Aš atsakiau, kad rusiškai kalbu prastai. Man atnešė baltą servetėlę, ant kurios kažkuris iš sporto vadovo padėjėjų buvo užrašęs kalbos žodžius!“
Lėktuvas vėlavo, todėl oficialių kalbų V.Vencienė išvengė. Iš Maskvos ji skubėjo į Lietuvą. Čia jos laukė „Kepurinė“, būrys sirgalių ir vyras Danius.
Už laimėjimus – atlygis
Olimpinė čempionė grįžo į kambarį Pedagoginio universiteto bendrabutyje, tačiau netrukus sovietų valdžia jaunai šeimai skyrė naują butą.
V.Vencienė už medalius gavo ir apie 5000 Kanados dolerių premiją. Slidininkei buvo duotas priedas ir prie kasmetės stipendijos, apie 12 tūkst. rublių.
„Praėjus metams po Kalgario žaidynių gimdžiau dukterį, todėl pinigų nuvažiavau dar vėliau. Tais laikais rubliai nuvertėjo vos ne per naktį, tad iš mano premijos nieko gera neliko“, – pasakojo olimpinė čempionė.
