Nepaprasti legionierių nuotykiai Lietuvoje: jūra alkoholio, prostitutės, muštynės su policininkais

Portale lrytas.lt – rubrika „Atsukam laiką“. Čia prisimename per du pastaruosius dešimtmečius žurnale „Krepšinis“ ir dienraštyje „Lietuvos rytas“ publikuotus ryškiausius reportažus ir interviu. Šįkart rubrikoje – 2002-ųjų rugsėjį pasirodęs Zigmo Jurevičiaus rašinys apie tai, kokiais skandalai garsėjo tuomečiai Lietruvos krepšinio ir futbolo klubų legionieriai.

Pasak sporto psichologo, įsigydami nebrangius legionierius Lietuvos klubų vadovai turi suvokti, kad tokie žaidėjai turi trūkumų.<br>LR archyvo nuotr.
Pasak sporto psichologo, įsigydami nebrangius legionierius Lietuvos klubų vadovai turi suvokti, kad tokie žaidėjai turi trūkumų.<br>LR archyvo nuotr.
G.Glikmanas daug kartų gelbėjo iš bėdų P.Jonesą.<br>LR archyvo nuotr.
G.Glikmanas daug kartų gelbėjo iš bėdų P.Jonesą.<br>LR archyvo nuotr.
J.Loputis nusivylė legionieriais iš Nigerijos.<br>LR archyvo nuotr.
J.Loputis nusivylė legionieriais iš Nigerijos.<br>LR archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Lrytas.lt

Sep 21, 2019, 7:30 PM, atnaujinta Sep 21, 2019, 7:30 PM

Spjaudėsi dėl afrikiečių

„Viskas – jau atsikandau. Daugiau legionierių iš Afrikos į savo komandą aš nebevešiu, – spjaudosi Vilniaus „Žalgirio“ futbolo klubo prezidentas Janušas Loputis. – Sukišau pinigus kaip į balą“.

Gordono Osusu ir Johno Madabugwu pavardes ekipos savininkas įsimins ilgam.

Tiek nesusipratimų, kiek per pastaruosius porą mėnesių įvyko dėl žaidėjų iš Nigerijos, vilniečiui verslininkui dar neteko patirti nė su vienu savo komandos žaidėju.

Nusivylimų – gausybė

Apie nenorėjimą turėti ką nors bendra su legionieriais iš Jungtinių Valstijų atvirai kalba ir Alytaus „Alitos“ krepšinio klubo direktorius Antanas Sakavickas.

„Kodėl pas mus nėra krepšininkų iš JAV? Nepatiko jų požiūris. Mūsų ekipą jie vertino kaip trampliną tolesnei karjerai, todėl rūpinosi tik savo statistika, bet ne mūsų komandos tikslais“, – aiškino „Alitos“ vadovas.

Robertas Conley ir Jemeilas Richas, nors jų sportiniai rezultatai buvo puikūs, paliko ne itin teigiamus prisiminimus Dzūkijos sostinės klubo darbuotojams.

Kauno „Žalgirio“ krepšinio klubo sąraše taip pat buvo ne vienas legionierius, nusipelnęs sezono nusivylimo nominacijos.

Su įvairių sporto klubų vadovais „Lietuvos rytas“ prisiminė ir linksmas, ir liūdnas istorijas, kurių pagrindiniais herojais tapo legionieriai iš JAV ir Afrikos.

Patikėjo agento žodžiais

J.Lopučio pažintis su futbolininkais iš Nigerijos G.Osusu bei J.Madabugwu prasidėjo taip pat kaip ir baigėsi – problemomis.

Apie šiuos talentingus ir nebrangius afrikiečius vilnietis sužinojo iš solidaus agento, bendradarbiaujančio su Ispanijos futbolo milžinu „Barcelona“ klubu.

Greiti, techniški, labai rezultatyvūs – tokiais žodžiais potencialius „Žalgirio“ naujokus apibūdino J.Lopučio pažįstamas.

Kadangi afrikiečių kaina – kelios dešimtys tūkstančių JAV dolerių – J.Lopučiui pasirodė įkandama, jis rimtai susidomėjo jaunuoliais iš Nigerijos.

Verslininkui imponavo ir iškalbinga G.Osusu žaidimo statistika – praėjusį sezoną Vietnamo čempionate jis įmušė net 26 įvarčius.

Įtakos turėjo ir patikimo agento rekomendacijos.

Vilniaus klubo savininkas net neįtarė, kad jo partneris nigeriečių nebuvo net akyse regėjęs, o lygiai taip pat pasikliovė kitų specialistų atsiliepimais.

Vargas dėl vizų

Pervedęs pinigus už legionierius, vilnietis ėmė rūpintis jų vizomis.

„Žinojau, kad nigeriečiams vizų reikia ir mirusiųjų pasaulyje. Bet neįsivaizdavau, kad formalumai gali šitiek užtrukti“, – pasakojo J.Loputis.

Saugai iš Afrikos, tuo metu dar atstovavę vienam Vietnamo klubui, į Vilnių atvyko tik po trijų mėnesių atkaklių „Žalgirio“ prezidento pastangų.

Nors vilnietis Kinijos sostinėje Pekine futbolininkams greitai suorganizavo vizą, šie nusprendė sužaisti kelerias rungtynes Vietnamo taurės turnyre.

Kol nigeriečiai rungtyniavo, baigėsi J.Lopučio jiems išrūpinta viza.

Vėliau verslininkui teko apmokėti futbolininkų atsiųstą sąskaitą už dvi savaites, praleistas viename Tailando viešbučių.

Pagaliau legionieriai atsibeldė į Lietuvą.

Futbolas – tik tarp kitko

J.Loputis sutarė, kad naujokams mokės po tūkstantį JAV dolerių atlyginimo.

Verslininkas tikėjosi, jog šios investicijos su kaupu atsipirks, jei afrikiečiai sužibės „Intertoto“ taurės varžybose ir sudomins garsesnius Europos klubus.

Tuomet už žaidėjų sutarties su Vilniaus klubu nutraukimą turtingesnės ekipos turėtų pakloti apvalią sumą.

Tačiau jau nuo pirmųjų dienų sostinės komandoje G.Osusu ir J.Madabugwu nerodė jokio entuziazmo tobulėti.

Gavę po kambarį „žaliųjų-baltųjų“ klubo bazėje, legionieriai skundėsi, esą jiems buvo pažadėta vila su baseinu, kurioje jie galėtų visą parą naudotis internetu.

Nigeriečiai į klubo bazę retai grįždavo naktį, dažniausiai – paryčiais.

Keliami į ryto treniruotę, vykdavusią 10 valandą, jie neatidarydavo durų. Po naktinių žygių bastūnai mėgaudavosi trumpomis miego valandėlėmis.

Prostitutės ir sektantai

Kuo toliau, tuo legionieriai darėsi įžūlesni.

Sykį G.Osusu pareiškė, jog jis toks geras futbolininkas, kad jam nebereikia treniruotis, o galįs tik rungtyniauti.

Netrukus J.Loputis pastebėjo, kad pas linksmuosius „Žalgirio“ bazės gyventojus ėmė lankytis laisvo elgesio merginos.

Nigeriečiai pabrėždavo esantys uolūs krikščionys.

Todėl dienomis, kai pas legionierius nesisvečiuodavo prostitutės, bazės darbuotojams tekdavo vaikyti sugužėdavusius religinių sektų atstovus.

Vieną dieną nigeričiai į „Žalgirio“ treniruotę atsitempė jau anksčiau Vilniuje įsikūrusį savo draugą, neva ketinusį patekti į komandą.

Treneriams užteko kelių akimirkų, kad nepažįstamajam parodytų duris. Į futbolininką jis nė iš tolo nebuvo panašus.

Uždusdavo po kelių minučių

Meistriškumu nežibėjo ir tikrieji futbolininkai iš Nigerijos.

Fiziškai nepasirengę afrikiečiai uždusdavo jau po keliolikos minučių aikštėje.

Nepaisant to, žaidėjai nuolat skundėsi agentui nesuprantą, kodėl treneriai neleidžia jiems rungtyniauti.

Skambučiai mirusiam dėdei

Užsieniečiai kone kasdien įtikinėdavo J.Loputį duoti jiems pinigų.

Klubo prezidentas apmokėdavo ir afrikiečių telefono sąskaitas.

„Sykį kažkuris vaikinų pranešė, esą miršta jo dėdė, todėl jis turįs būtinai paskambinti namo į Nigeriją.

Vėliau tas dėdė lyg ir mirė, bet skambučiai tęsėsi dar dvi savaites“, – juokėsi J.Loputis.

Neskuba grįžti namo

Galų gale trūko „Žalgirio“ savininko kantrybė.

Rugpjūčio viduryje J.Loputis pareikalavo nevykėlių nešdintis iš klubo.

Šie atsisveikindami paprašė 20 litų kelionei taksi.

Klubo prezidentas sušelpė nigeriečius, bet šie, priešingai nei jis tikėjosi, nenurūko į oro uostą.

Šiuos žaidėjus ir vėliau buvo galima sutikti Vilniaus gatvėse ar besilinksminančius sostinės naktiniuose klubuose.

Skandalingasis Plungės Jonas

Vis dėlto „Žalgirio“ futbolininkų nuotykiai nė iš tolo neprilygsta istorijoms, kurios vis dar sklando apie buvusio LKL klubo Plungės „Olimpo“ legionierių Patricką Jonesą.

1994-1995 metų sezoną Žemaitijos ekipai atstovavęs krepšininkas Plungėje tapo vaikščiojančiu anekdotu.

Kur tik pasisukdavo Plungės Jonas (taip miestelėnai pravardžiavo P.Jonesą), ten tuoj kildavo triukšmas.

Kartais – dėl dūžtančių stiklų, o kartais – dėl lūžtančių kaulų.

„Buvo netgi nusistovėjęs tam tikras grafikas. Jei iki 3-5 valandos ryto man nepaskambindavo policija, žinodavau, kad Patrickas šįsyk nieko neprisidirbo“, – prisiminė ilgametis „Olimpo“ ekipos treneris Genadijus Glikmanas.

Areštinėje – kaip namie

Kad atletiškajam krepšininkui ramybės naktys būdavo retesnės nei orgijų, rodo vien tai, jog P.Jonesas Plungės miesto areštinėje jausdavosi lyg namuose.

Laikinojo sulaikymo kameroje amerikietis lankėsi bent keturis kartus.

Visus sykius įkaušusį ir įpykusį krepšininką nuo policininkų gelbėjo G.Glikmanas.

„Pirmą kartą areštinėje Patrickas atsidūrė, kai girtas su panomis sėdėdamas mašinoje susiginčijo su policininkais“, – skaičiavo treneris.

Nesupratęs pareigūnų reikalavimo išlipti iš automobilio, po akimirkos P.Jonesas jau pats šoko į lauką.

Mušdavosi su policininkais

„Tas juodaodis, matyt, nesupranta lietuviškai“, – tokius policininkų žodžius atpasakojo buvęs klubo treneris G.Glikmanas.

Išgirdęs jam nepriimtiną apibūdinimą, dvimetrinis atletas vieną įžeidėjų prispaudė prie žemės, o kitam įsūdė kumščiu į veidą.

Tąsyk apsukrus treneris chuliganą ištraukė iš areštinės, prigąsdinęs policininkus, kad neblaivus raumenų kalnas netgi gali išlaužti kameros duris.

Neilgai trukus likimas P.Jonesą vėl atvedė į valdiškus namus.

Girtas amerikietis susikivirčijo su nepažįstamais žmonėmis ir buteliu sutrupino įsivaizduojamų priešų mašinos langą.

Krepšininką nuo policininkų lazdų vėl išgelbėjo G.Glikmanas.

Neaukštas, bet kresnas žemaitis viena ranka laikė pareigūnus, kita stūmė įsisiautėjusį auklėtinį.

Tąsyk pakako trenerio pasirašyto raštelio, kad jis atsiima Amerikos pilietį P.Jonesą iki teisėsaugos pareikalavimo.

Pareigūnai auklėjo smūgiais?

Bet ne visi „Olimpo“ puolėjo išpuoliai baigėsi laimingai.

G.Glikmano teigimu, tais laikais P.Jonesui ne sykį teko paragauti policininkų „bananų“ ar medinių lazdų smūgių.

Treneriui ypač į atmintį įsirėžė naktis, kai Plungės Joną jis išvydo apgailėtinos išvaizdos.

G.Glikmano iki šiol nepalieka įtarimai, jog, norėdami paauklėti įsitriukšmavusį žaidėją, policininkai jam ne tik atidaužė kaulus, bet ir uždėjo tramdomuosius antrankius.

Šio žiauraus įrankio ypatybė ta, kad, judinant rankas, jos vis labiau veržiamos, kol galiausiai žmogus netenka sąmonės.

Žemaičio teigimu, tokias kančias teko patirti ir P.Jonesui.

Šampanas – kibirais

Nepaisant aktyvaus naktinio gyvenimo, legionierius iš Amerikos buvo vienas geriausių LKL krepšininkų, todėl jo išsišokimus klubo vadovai pakęsdavo.

Gaudamas maždaug po 3000 JAV dolerių per mėnesį, P.Jonesas buvo daugiausia uždirbantis Plungės klubo krepšininkas.

Norėdamas bent kiek apsaugoti amerikietį, G.Glikmanas patardavo šiam jokiu būdu negerti degtinės, kuri greit aptemdo protą.

„Ne, – purtydavo galvą P.Jonesas. – Aš tik šampaną mėgstu“.

Anot trenerio, puolėjas, neprisiliesdavęs prie kitokių gėrimų, per vakarą nesunkiai ištuštindavo penkis šampano butelius.

Patiko moterims ir draugams

Atlapaširdis amerikietis tapo ne tik aistruolių, bet ir moterų numylėtiniu.

„Damoms jis patikdavo, todėl draugių turėjo visoje Lietuvoje“, – atviravo G.Glikmanas.

Linksmo būdo krepšininkas kiekviename žingsnyje krėsdavo pokštus.

Sykį „Olimpui“ viešint turnyre Olandijoje P.Jonesas vėlavo į komandos susibūrimą viešbutyje.

Ekipos draugai leipo juokais išvydę atskubantį apsimiegojusį amerikietį. Jis, neradęs sportinio krepšio, savo ekipuotę vilko susikrovęs į pagalvės užvalkalą.

„Patrickas buvo dvilypė asmenybė – nuostabus krepšininkas ir lengvabūdiškas žmogus.

Iki atvykimo į Lietuvą jis buvo išmaišęs pusę Europos ir visur turėdavo problemų su policija. Bet vis dėlto šis legionierius mūsų klubui davė daug naudos“, – neabejojo G.Glikmanas.

Pigūs, tačiau neprasti

Gyvenimo Lietuvos provincijoje ypatumus per daugiau nei dešimt metų yra pajutę ir keliasdešimt „Šilutės“ klubo legionierių iš JAV bei Afrikos.

Savo ruožtu juoda odos spalva ilgai buvo savotiškas pamario ekipos simbolis.

Šilutiškiai garsėjo sugebėjimu rasti nebrangius ir pakankamo meistriškumo juodaodžius krepšininkus.

„Šilutės“ trenerio, praeityje šios ekipos puolėjo Roberto Kuncaičio teigimu, klubui dar rungtyniaujant LKL čempionate legionieriai niekuomet neuždirbdavo daugiau nei pusantro tūkstančio dolerių per mėnesį, o kartais tenkindavosi ir triskart mažesniu atlyginimu.

Gerą dešimtmetį Šilutės komandos užsieniečiai laikydavosi nerašytos taisyklės: darbas – Šilutėje, linksmybės – Klaipėdoje.

Pasinaudojo naivumu

Vis dėlto įsimintiniausios istorijos „Šilutės“ legionieriams nutiko pastaraisiais metais.

Praėjusį sezoną Lietuvos krepšinio A lygoje rungtyniavusioje ekipoje pradėjo net penki žaidėjai iš Nigerijos, o baigė – trys.

Legionieriai buvo kaip Kalėdų Seneliai. Afrikoje jie nebuvo matę tiek daug baltųjų ir kažkodėl buvo įsitikinę, kad tarp baltaodžių negali būti blogų žmonių. Dėl to jie smarkiai nukentėjo“, – dėstė R.Kuncaitis.

Treneris prisiminė, kad apie legionierius iš Nigerijos nuolat sukiojosi prastos reputacijos merginos.

Šilutiškis spėliojo, kad galbūt tokie neaiškūs draugai prisidėjo prie dviejų vagysčių iš nigeriečių nuomojamo buto.

Nesumokėjo už pokalbius

Keletą metų anksčiau jau patys legionieriai buvo nuskriaudę „Šilutės“ klubo vadovus.

Jie išvyko neapmokėję keliolika tūkstančių litų siekusių telefonų sąskaitų.

Nemokamus pokalbius telefonu buvo pamėgęs ir Kauno „Žalgirio“ komandos „centras“ Andre Reidas.

1997-ųjų išvakarėse išvykęs iš Kauno Kalėdų atostogų ir likęs JAV, juodaodis prisiminimui paliko kelių tūkstančių litų sąskaitą.

Stebino žaidėjo bukumas

„Klounas“, – glaustai buvusį klubo legionierių apibūdino A.Sabonio „Žalgirio“ krepšinio centro generalinis direktorius Ginas Rutkauskas.

G.Rutkausko tvirtinimu, tarp gausybės gerų ir prastų „Žalgirio“ užsieniečių A.Reidas išsiskyrė žioplumu.

Dėl to klubo darbuotojams teko daug papildomų rūpesčių.

„A.Reidas buvo savotiškas vyrukas. Jis pats nesugebėdavo net paprastos spynos užrakinti. Legionierius nemokėjo ir elementariausių dalykų, todėl jam nuolat reikėjo žmonos arba mūsų pagalbos“, – gūžčiojo pečiais klubo vadovas.

Sykį, priblokštas amerikiečio bukumo, G.Rutkauskas pasiteiravo, koks jo išsilavinimas, ir dar labiau apstulbo sužinojęs, kad A.Reidas viename JAV universitetų įgijo kriminologijos specialisto diplomą.

Verkiantis milžinas

Amerikiečio krepšininko elgesys aikštėje buvo ne ką geresnis nei už jos ribų.

Problemų dėl regėjimo turėjęs aukštaūgis nesugraibydavo kamuolio, nebepateisino „Žalgirio“ vadovų rūpesčių.

Bandydami bent kiek pakeisti situaciją, Kauno klubo vadovai mėgino su krepšininku dalykiškai pasikalbėti. Susitikimas baigėsi netikėtai.

„A.Reidas ėmė raudoti, kai pareiškėme pretenzijas dėl prasto jo žaidimo. Vaizdas buvo išties juokingas. 210 cm ūgio milžinas braukė ašaras, o jo mažiukas draugas (kitas „Žalgirio“ legionierius Anthony Milleris. – Red.) glostė jį ir guodė“, – šypsojosi G.Rutkauskas.

Skundėsi, kad engia treneris

Kur kas įžūliau elgėsi metais anksčiau nei A.Reidas žalgiriečių marškinėliais vilkėjęs amerikietis Joe Hooksas.

Puolėjas nuolatos skundėsi tuomečiu Kauno ekipos treneriu Jonu Kazlausku, neva žlugdančiu jo talentą bei neleidžiančiu jam daug rungtyniauti.

„Po velnių, esu sveikas, kupinas jėgų, bet manęs neleidžia į aikštę“, – po vienų Europos taurės turnyro rungtynių siuto amerikietis.

Tą vakarą legionierius J.Hooksas žaidė kaip visada – tragiškai. Be to, puolėjas rungtyniavo apsitvarstęs galvą, o po mačo akivaizdžiai šlubčiojo.

Praėjo vos keli mėnesiai, ir šio „Žalgirio“ legionieriaus pavardė komandos aistruoliams tapo keiksmažodžiu.

Nespjaudavo į alkoholį

1999 metais tokiu pat keiksmažodžiu virto kito Kauno klubo užsieniečio Corey Becko pavardė. Ir jo, ir J.Hookso karjera Lietuvoje buvo trumpa.

G.Rutkauskas prisiminė, jog J.Hooksas nuolat pabrėždavo, kad negeria net gazuotų gaiviųjų gėrimų, jau nekalbant apie alkoholį, nes limonadas esą jam drasko gerklę.

Vis dėlto „Žalgirio“ vadovas įsitikino, kad J.Hooksas nespjaudavo į alkoholį.

G.Rutkauskas su apsiblaususiu puolėju susidūrė Vilniuje, jau praėjus savaitei po amerikiečio atleidimo iš komandos.

Vengdavo eiti į dušą

Ne ką mažiau linksmų istorijų apie legionierių iš JAV Robertą Conley žino Alytaus „Alitos“ klubo direktorius A.Sakavickas.

1999-2000 metų sezoną Dzūkijos ekipos marškinėliais vilkėjęs puolėjas klubo darbuotojams paliko nevienareikšmį įspūdį.

Amerikietis garsėjo efektingu ir rezultatyviu žaidimu. Kita vertus, jis dažnai elgėsi keistai.

A.Sakavickas prisiminė, kad R.Conley pradėjo praustis duše drauge su komanda tik praėjus porai mėnesių nuo savo pasirodymo Alytuje.

„Po treniruočių Robas važiuodavo praustis į namus, o po varžybų išvykose vaikščiodavo nesiprausęs“, – juokėsi klubo direktorius.

Pagaliau A.Sakavickui pavyko perkalbėti taip keistai besielgiantį amerikietį.

Nuo tarakonų – į koridorių

Prieš trejetą metų Lietuvoje nuskambėjo istorija apie „Alitos“ kelionę į R.Koračo taurės turnyro mačą Mineraliniuose Vandenyse Rusijoje.

Tada R.Conley šokiravo gyvenimo Rusijoje realybė – aptriušęs lėktuvas, viešbutyje ir restorane lakstantys tarakonai.

Saugodamasis šių padarų, kurių paniškai bijojo, legionierius buvo apsigyvenęs Mineralinių Vandenų viešbučio koridoriuje.

Rūpėjo asmeninė statistika

Rungtyniaudamas Alytaus komandoje R.Conley nuolat konfliktavo su klubo treneriu Vitoldu Masalskiu.

A.Sakavicko žodžiais, puolėjas rūpinosi tik asmenine statistika, pirmąjį perdavimą savo komandos draugams atlikdavo tik pelnęs 20 taškų.

„Nepaisant visko, Robas pasiekė savo. Ir jis, ir kartu su juo Alytuje rungtyniavęs J.Richas iš mūsų klubo išvyko į pajėgesnes komandas, o pernai žaisdami Italijoje abu amerikiečiai uždirbo maždaug po 200 tūkst. dolerių per sezoną“, – svarstė „Alitos“ ekipos direktorius.

Svarbiausia – motyvacija

Socialinių mokslų daktaro Tomo Lagunavičiaus nuomone, legionierius, atsidūrusius nepažįstamoje šalyje, noras siekti karjeros aukštumų skatina elgtis profesionaliai, susilaikyti nuo alkoholio ir palaido gyvenimo.

„Sportininkai, neturintys tokios vidinės motyvacijos, nesiekia tobulėti, todėl jie lengviau išsuka iš doros kelio“, – aiškino psichologas.

T.Lagunavičius, komentuodamas minėtus užsienio krepšininkų nuotykius Lietuvoje, pabrėžė, jog įsigydami nebrangius legionierius klubų vadovai turi suvokti, kad tokie žaidėjai turi trūkumų.

„Juk pajėgus amerikietis krepšininkas kur kas mieliau rungtyniaus NBA arba turtingų Europos valstybių klubuose, kur ir lygis aukštesnis, ir geresnės finansinės sąlygos“, – paprastai aiškino T.Lagunavičius.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.