Legionierius papasakojo apie savo futbolininko karjerą, gyvenimą Lietuvoje, mėgstamiausią žaidėją, incidentą su neblaiviu teisėju ir kitų įdomių faktų apie save.
- Juanai, papasakokite kaip susižavėjote futbolu? Ką jis jums reiškia?
- Kiek aš pamenu, futbolą žaidžiu visą savo gyvenimą, o futbolo komandoms atstovauti pradėjau sulaukęs šešerių metų. Man bus 32-eji metai šį balandį ir kaip matote, futbolas vis dar labai svarbi mano gyvenimo dalis. Futbolą žaidžiau visose šalyse, kuriose teko gyventi ar dirbti (Ispanija, Danija, Mozambikas, Angola ir Lietuva). Futbolas nėra svarbiausias dalykas mano gyvenime, tačiau žaisdamas aš jaučiuosi labai laimingas, man jo reikia nuolatos.
- Kaip apibūdintumėte save, kaip futbolininką?
- Save galėčiau pavadinti greitu žaidėju, aš mėgstu išnaudoti savo greičio savybes tuščiose aikštės plotuose, stengdamasis išvengti fizinio kontakto. Aš nesu tvirtai sudėtas, todėl tenka naudotis greičiu, kuris padeda susikurti progas įvarčiams ir man ir mano komandos draugams rungtynių metu.
Mano silpnoji pusė – gynyba. Dažnose rungtynėse man kyla sunkumų dengiant varžovų žaidėjus. Kartais būna ir taip, jog kai rungtynių metu nesiseka komandai, nusimenu ir „atsijungiu“ iš žaidimo, o tai nėra naudinga nei man pačiam, nei mano komandai.
- Ispanai garsėja karštu temperamentu. Tai padeda kovojant aikštėje ar atvirkščiai, sukelia problemų?
- Aš manau, kad žaisti temperamentingai yra gerai. Futbolas, kaip ir kitos sporto šakos, yra neįsivaizduojamas be emocijų. Nepaisant to, aš esu gavęs tik dvi raudonas korteles per savo 26-erius metus futbole. Viena iš jų gauta situacijoje, kurioje buvau likęs paskutinis komandos gynėjas ir prasižengiau prieš varžovą gelbėdamas komandą.
Kita už tai, jog įžeidžiau teisėją rungtynių metu, tačiau jis buvo išgėręs ir neblaivus teisėjavo rungtynėse. Aš tuo nesididžiuoju, bet vėliau futbolo federacija manęs nenubaudė, o teisėjas buvo nubaustas už šį savo poelgį.
Aš niekada neturėjau problemų su savo varžovais, išskyrus tuos atvejus, kada priešininkas bando mane sužeisti arba elgiasi nesportiškai. Aš tokio elgesio netoleruoju. Futbolas yra kontaktinis žaidimas ir to pasekoje būną pražangos, aš tai suprantu, bet viena yra prasižengti, o kita sužeisti varžovą arba žaisti nešvariai. Dažniausiai nešvariai elgiasi vis tie patys žaidėjai, todėl teisėjai ir treneriai turėtų į tai atkreipti dėmesį.
- Gal yra futbolo klubas arba žaidėjas, kurį Juanas Sevilla Sevilla nuolat stebi ir palaiko?
- Aš kaip ispanas, palaikau Madrido „Real" klubą, bet turiu pripažinti, kad jau tapo truputį nuobodu tai, kad Ispanijoje dėl pagrindinių titulų kovoja tik „Real" ir „Barcelona" klubai.
Taip pat, man labai patinka Anglijos „Premier" lyga. Komandos rungtyniaujančios šioje lygoje žaidžia atvirą žaidimą, sukuria daug progų įvarčiui įmušti visose rungtynėse. Visos komandos aukščiausioje Anglijos lygoje yra panašaus lygio ir kovoja dėl titulų.
Mano mėgstamiausias žaidėjas Predragas Mijatovičius, kuris rungtyniavo „Valencia" ir „Real" klubuose. Jis labai universalus ir galėjo rungtyniauti daugumoje pozicijų. Jis buvo greitas, fantastiškai tiksliai atlikdavo perdavimus ir smūgius į vartus, gerai valdė kamuolį, žaidė protingai, visą laiką judėdavo, taip neleisdamas varžovams atsipūsti, taip pat kovojo dėl kiekvieno aikštės centimetro. Tiesa pasakius, aš turėjau daug P.Mijatovičiaus plakatų savo kambaryje. Man patinka universalūs žaidėjai.
- Kokiomis aplinkybėmis susiklosčius atsidūrėte Lietuvoje?
- Mano mergina Eglė yra lietuvaitė. Po trijų metų praleistų Afrikoje, kur dirbome su vaikais mokyklose, mes nusprendėme grįžti į Europą. Mes turėjome skirtingus tikslus, tačiau vėliau nutarėme keltis į Kauną, nes Eglė turėjo darbo pasiūlymą, o aš taip pat buvau tikras, kad man pavyks susirasti čia darbą. Lietuvoje nedaug žmonių kalba ispaniškai, kataloniškai, portugališkai ar prancūziškai, bet daug kas kalba angliškai, todėl viskas vyko sklandžiai.
Aš esu laimingas Lietuvoje, man čia patinka, nes turiu čia darbą ir žinoma, žmogų, kurį aš labai myliu. Kartais norėčiau būti arčiau savo giminaičių likusių Ispanijoje, ypač savo sūnėnų, bet aš su jais kontaktuoju kiekvieną dieną ir susitinku 2-3 kartus per metus. Negalėčiau skųstis savo gyvenimu.
- Su kokiais sunkumais susidūrėte apsigyvenęs Lietuvoje?
- Aš esu gyvenęs ne vienoje šalyje, tad adaptacija įvyko pakankamai greitai, nekilo jokių sunkumų. Žinoma, prisidėjo ir tai, kad daug žmonių kalba angliškai, todėl bendrauti su aplinkiniais buvo paprasta. Lietuva, kaip šalis, man patinka. Čia yra daug nuostabių vietų.
Vienas dalykas, kuris man atrodė keistai, kai čia atvykau, kad Lietuvoje dauguma pastatų atrodo panašiai, tokio pačio tipo sovietiniai pastatai. Galima sakyti, kad jei matei vieną gatvę, tuomet esi matęs visas. Taip pat žmonės čia yra uždaresni, nei Ispanijoje ar kitose šalyse, kuriose teko gyventi. Kartais kai kalbu su lietuviais, man sunku suprasti ar jie yra laimingi, nusiminę, supykę, nežinau ką jie jaučia kalbėdami su manim, dėl to sunkiau pradėti draugauti su lietuviais. Mano draugai ispanai, kurie apsilankė Lietuvoje pastebėjo tą patį.
- Lietuvoje esate jau daugiau nei metus. Gal jau išmokote kelis lietuviškus žodžius?
- Man gėda prisipažinti, bet aš nesuprantu lietuvių kalbos. Žinau tik pagrindinius žodžius. Jei žmonės mano aplinkoje kalba lietuviškai, aš suprantu kokia tema jie kalba, bet dalyvauti tam pokalbyje aš nesugebėčiau.
Pagrindinė to priežastis yra tai, jog aš dirbu naudodamas anglų, ispanų ir portugalų kalbas. Namie kalbamės angliškai, kaip minėjau dauguma lietuvių, kaip ir mano komandos draugai kalba angliškai taip pat. Tiesa pasakius, norėčiau pramokti lietuvių kalbos, bet esu truputį tingus (juokiasi – fbk-kaunas.lt past.). Galbūt kažkada ateityje pavyks išmokti kalbėti lietuviškai.
- Esate vyriausias mūsų komandos žaidėjas. Kaip sekasi bendrauti su jaunesniais savo kolegomis aikštėje, treniruotėse?
- Bendravimas komandos viduje galėtų būti ir geresnis. Aš žaidžiu futbolą jau daug metų ir manau, kad galiu padėti jaunesniems komandos draugams tobulėti, tačiau daug kas priklauso ir nuo pačių jaunųjų žaidėjų. Vieni nori klausti ir klausytis patarimų, kiti nelabai.
Geriausios Europos lygos pilnos „vidutiniškų” žaidėjų. Bet priešingai, nei žaidėjai žaidžiantys mėgėjų lygose, jie stengiasi tobulėti, klausyti patarimų, sunkiai dirbti kiekvienoje treniruotėje ir žiūrėti į futbolą rimtai. Jei žaidėjui yra 20, 25 ar 30 metų ir jis mano, kad žino viską apie futbolą, jis stipriai klysta.
