Geriausią pasaulio futbolo komandą Pepas padarys dar geresnę. Taip prieš Čempionų lygos pusfinalio mūšius su Madrido „Real“ buvo nusiteikę vokiečiai.
Bet finalas kitą šeštadienį vyks be „Bayern“ ekipos, rašo dienraštis „Lietuvos rytas“.
Kokių klaidų padarė P.Guardiola, kuris po stebuklingo praėjusio sezono Miuncheno klube galėjo tik pabandyti pakartoti savo pirmtako Juppo Heynckeso laimėjimus? Ar katalono pergalių formulė tinka Vokietijai?
Žurnalas „Focus“ pamėgino atskleisti trenerio darbo paslaptis pasitelkęs P.Guardiolos biografą Guillemą Balague.
Principas – „viskas arba nieko“
Buvo metas, kai „Barcelona“ klubo puolėjas Eiduras Gudjohnsenas nežinojo, ko iš jo nori P.Guardiola.
„Ko nori iš manęs?“ – netekęs kantrybės kartą trenerio tiesiai šviesiai paklausė islandas.
P.Guardiola jam atsakė: „Tavo gyvenimo.“
Šie žodžiai „Barcelona“ žaidėjui turėjo nuskambėti neįprastai. Bet P.Guardiolai yra visiškai normalu aukoti savo gyvenimą dėl futbolo.
Iš savo žaidėjų treneris reikalauja tokio pat požiūrio, tokios pat nesutramdomos aistros, tokio pat pasiaukojimo. Visada.
P.Guardiola savo aistrai atiduoda visas jėgas, nors tai jį stumia prie dvasinio išsekimo ribos.
Prie „Bayern“ vairo jis stojo po ketverių trenerio darbo „Barcelona“ metų, per tą laiką su komanda iškovojęs 14 trofėjų.
Bet po pralaimėjimo 2012-aisiais Čempionų lygos pusfinalyje prieš Londono „Chelsea“ jam teko pasitraukti iš trenerio pareigų.
Toks P.Guardiolos elgesys – prognozuojamas, nes jo pasaulyje yra tik dvi sąvokos: viskas arba nieko. „Taip“ arba „ne“.
Po triumfo – nuopuolio pavojus
„Viskas“ – šis žodis tapo svarbiausias, kai P.Guardiola pradėjo treniruoti „Bayern“.
Po pergalės išvykoje prieš Berlyno „Hertha“ ir pirma laiko pelnyto bundeslygos čempionų titulo „Bayern“ strategas leido sau pasivaišinti šlakeliu raudonojo ir baltojo vyno, o pergales skyrė Uli Hoenessui, pakvietusiam jį į šį klubą.
Svarbiausiam, kaip jis sakė, Vokietijos futbolo žmogui.
„Bayern“ pergales treneris iš Katalonijos sutiko ramiai.
Taip pat ramiai jis reagavo į triuškinamą pralaimėjimą Čempionų lygos pusfinalyje prieš Madrido „Real“.
Šis nutrūktgalvis jau įpratęs prie savo kritimų žemyn po triumfo. P.Guardiola nuolat gyvena arti bedugnės. Ir todėl pasveria – dešimt, šimtą, tūkstantį galimybių – ir tik tuomet priima sprendimą.
Užtenka pažvelgti į katalono akis ir jo žvilgsnis išduoda viską.
P.Guardiola, šis negailestingo futbolo verslo treneris, turi menininko akis su klajojančiomis ugnelėmis, kurios nuolatos kažko ieško.
Kartais jos trumpam sustingsta ir tuomet atrodo, kad jis žvelgia į tolimą tikslą – kitą triumfą.
Tiki ir reikalauja pasitikėjimo
P.Guardiolą jo biografas, ispanų futbolo ekspertas G.Balague pažįsta daugiau nei 20 metų – ir kaip žaidėją, ir kaip trenerį. Rašydamas knygą autorius su juo dažnai kalbėjosi.
G.Balague nuomone, buvęs futbolininkas ir dabartinis treneris P.Guardiola – šiuolaikinis herojus, kurio gyvenimas yra kupinas įtampos. Bet kitokio P.Guardiola neįsivaizduoja ir net nenori.
Jis daro nenorinčio prisitaikyti, laisvo žmogaus įspūdį. Bet išdidusis katalonas niekuomet nepraranda santūraus orumo ir pagarbos varžovui – tiek po pergalės, tiek po pralaimėjimo.
Toks jis buvo ir savo karjeros „Barcelona“ klube pradžioje 2008–2009 m. Dvejus metus komanda neiškovojo nė vieno titulo ir buvo aišku, kad žaidėjai ilgisi naujų iššūkių ir idėjų.
„Barcelona“ reikėjo trenerio, kuris sugebėtų patraukti komandą į savo pusę, užkrėstų savo filosofija.
Savo treniruojamą komandą P.Guardiola futbolo moko taip, lyg tai būtų žūtbūtinė kova dėl gyvenimo ar mirties.
„Ginsiu jus iki paskutinio kraujo lašo, bet ir reikalausiu iš jūsų tiek pat, kiek iš savęs“, – kalbėjo P.Guardiola, prieš šešerius metus tapęs „Barcelona“ strategu.
Pirmoji katalono diena šios komandos treniruočių stovykloje. Stovėdamas priešais žaidėjus viešbučio konferencijų salėje treneris akimis ieškojo jų žvilgsnių.
„Aš jūsų nekritikuosiu, jei netiksliai perduosite kamuolį ar praleisite smūgį, kuris baigsis įvarčiu į vartus, tol, kol žinosiu, kad žaidžiate visu šimtu procentų. Nereikalauju iš jūsų jokio rezultato, tik atlikti darbą. Nepalaikau žmonių, kurie filosofuoja apie darbą, bet neatiduoda žaidimui visos širdies ar visų jėgų“, – kalbėjo P.Guardiola.
Trenerio darbas nesibaigia
Yra tik dviejų tipų treneriai – taip mano P.Guardiola. Vieni mano, kad problemos išsisprendžia savaime, kiti jas sprendžia patys. Katalonas priklauso prie pastarųjų.
Jis problemas su didžiausiu malonumu sprendžia dar iki teisėjo švilpuko, skelbiančio rungtynių pradžią. Braižo, kas įvyks vejoje, įsivaizduoja tas 90 minučių, kurias teks atlaikyti jo komandai.
P.Guardiola neplanuoja žaidimo, jis veikiau galvoja, kaip nugalėti varžovą: numato taktiką, futbolininkų pozicijų variantus, sprendimus, galinčius lemti pergalę.
Akimirką, kai viskas paaiškėja, treneris dažniausiai patiria vienas, atsiribojęs nuo išorinio pasaulio, žvelgdamas į kompiuterio ekraną.
Šiomis akimirkomis atsiskleidžia P.Guardiolos bruožai: detalių pomėgis, pašėlusi aistra ieškoti šviesos tamsoje, būtinybė pabūti vienam be savo artimiausių bendražygių.
Barselonoje P.Guardiola dažnai sakydavo: „Trenerio darbas niekada nesibaigia.“
Tai jo būdas pranešti, kad futbolui paklūsta ne tik jo, bet ir kitų žmonių gyvenimas. Dažniausiai tų, kurie jam artimiausi, kuriuos jis myli.
„Ar kas nors negerai?“ – kartą paklausė kolega P.Guardiolos, pamatęs jį nuliūdusį.
„Vakar turėjau žiūrėti baleto spektaklį, kuriame šoko mano duktė, bet negalėjau.“
„Kodėl?“ – paklausė kolega.
„Turėjau peržiūrėti mūsų varžovų rungtynių vaizdo juostą“, – atsakė P.Guardiola.
P.Guardiola – darboholikas. Jis nesiliauja ieškojęs sprendimų galbūt dėl nuolatinio troškimo būti pripažintam, kad savo darbą atlieka taip gerai, ir tikrai yra geras treneris, kaip tvirtina kiti.
P.Guardiola dažnai kenčia dėl sau itin aukštai pakeltos kartelės: „Pralaimėjęs savęs klausiu, ar galiu apskritai būti treneris, vadovauti. Po pergalės džiaugsmas trunka penkias minutes, o paskui išsisklaido.“
Niujorke įsikrovė energijos
Katalonas daugelį nustebino palikęs „Barcelona“ ir nusprendęs atsikvėpti. Vėliau jis prisipažino, kad jautėsi išvargintas pernelyg didelės įtampos.
Tai buvo metas, kai jam pradėjo slinkti plaukai ir jis nusprendė ateityje galvą skustis plikai. Brangiausius, pagal užsakymą siūtus „Prada“, „Dior“ ar „Armani“ kostiumus nešiojantis P.Guardiola nenorėjo plaukų persodinimo procedūros – tiesiog susitaikė su tuo, kas įvyko.
Metus truko katalono atokvėpis Niujorke. Su žmona Christina, trimis vaikais – sūnumi Mariumi, dukterimis Valentina ir Maria jis slapyvardžiu Gardomi įsikūrė būste prie Niujorko Centrinio parko, svečio klausytojo teisėmis lankė vietos universiteto ekonomikos paskaitas ir pusryčiavo su legendiniu Holivudo režisieriumi Woody Allenu.
P.Guardiola mėgavosi poilsiu tol, kol nebeliko nuovargio, dvasinio išsekimo ir kai vėl įsikrovė energijos. Tuo metu Niujorke jį aplankė U.Hoenessas ir pakvietė į „Bayern“.
Jau Niujorke P.Guardiola pradėjo mokytis naujos kalbos, siekė pažinti kitą kultūrą, naują šalį. O Miunchene jį vėl užklupo tokia pat įtampa, kaip anuomet Barselonoje.
Iš Katalonijos kilęs treneris Miuncheną pasirinko ne dėl pinigų. P.Guardiola žvelgė į „Bayern“ kaip į klubą, turintį tą pačią istoriją, tradicijas ir ištikimą toms pačioms senamadiškoms šeimos vertybėms kaip „Barcelona“.
„Bayern“ – ne eilinis futbolo klubas, o tarsi institucija, tvirtai įsišaknijusi jo šalininkų, gerbėjų mintyse ir sieloje.
Bet čia P.Guardiolos tykojo spąstai: jis atėjo dirbti treneriu į klubą, kurio pirmtakas J.Heynckesas laimėjo viską, ką tik buvo galima laimėti.
Pernai atvykęs į Miuncheną katalonas treneris susidūrė su skeptikais ir abejojančiais, – kaip anuomet „Barcelona“ klube.
Kai kurie klausė: kodėl tiek daug laimėjusią komandą apskritai reikėtų keisti? Kodėl P.Guardiola tiek daug eksperimentavo ruošiantis sezonui?
Bet daugelis žaidėjų, kuriems teko pajusti trenerio P.Guardiolos darbo stilių, apibūdina jį kaip asmenybę, kuriai būdingas išskirtinis gebėjimas įtikinti savo sprendimų teisingumu, kaip žmogų, galintį pakeisti kitų nuomonę.
„Jei P.Guardiola mano, kad balta, o aš – juoda, pokalbio pabaigoje aš jau galvosiu, kad juoda“, – taip „Barcelona“ žvaigždė Xavi prisimena buvusį trenerį.
Kietame futbolo pasaulyje katalonas įrodė, kad gali elgtis ir negailestingai.
P.Guardiolos sprendimu sunkiu charakteriu pasižyminčios žvaigždės Samuelis Eto’o, Ronaldinho, Zlatanas Ibrahimovičius privalėjo palikti „Barcelona“ komandą.
Į „Barcelona“ dar sugrįš?
Ar ar po triuškinamo pralaimėjimo „Real“ klubui P.Guardiola nesugalvos atsisveikinti su „Bayern“?
Iki šių rungtynių jo biografas G.Balague manė, kad Miunchene treneris užsibus ne ilgiau nei trejus metus.
Žurnalisto nuomone, intensyvus darbo stilius kataloną išsekins ir jis galbūt vėl patirs persitempimo būseną.
Daugelis mano, kad vieną dieną P.Guardiola grįš į „Barcelona“ – klubą, į kurį atvyko iš provincijos kaip kamuolį gainioti mėgstantis vaikinas.
Jis buvo garsus „Barcelona“ žaidėjas ir didžiausios sėkmės lydimas treneris klubo istorijoje.
Sklinda kalbos, kad jei P.Guardiola grįš, tik į naujas pareigas – klubo prezidento.
Parengė Ona KACĖNAITĖ
