2002-aisiais į finalą prasimušusius brazilus ir vokiečius nuo pirmosios turnyro dienos priskyrėme prie favoritų. Po ketverių metų panašiai kalbėjome apie italus bei prancūzus. 2010-aisiais pasaulio čempionais vėliau tapę ispanai turnyrą pradėjo pralaimėjimu šveicarams, bet jau prieš atkrintamąsias varžybas tapo aišku, kad juos sustabdyti galinčių varžovų skaičius – stipriai ribotas.
Ką turime šįkart? Prancūzija per pirmąsias savo 163 futbolo Brazilijoje minutes kamuolį į varžovų vartus siuntė aštuonissyk, bet po to nepajėgė įmušti ilgiau nei tris valandas. Įveikti Vokietijos kol kas nepavyko niekam, bet dvikova su Gana ir kai kurios rungtynių su Alžyru atkarpos kelia abejonių dėl šios komandos nepažeidžiamumo.
Brazilijai pergalę prieš Kroatiją dovanojo teisėjas, Meksikos pirmenybių šeimininkai neįveikė, o po akistatos su Čile jiems derėtų padėkoti futbolo dievams,leidusiems nutempti rungtynes iki baudinių serijos. Įtikinamai brazilai kol kas sumušė tik Kamerūną, bet leiskite paklausti: o kas šiame čempionate jį mušė neįtikinamai?
Argentina nedažnai pereitų aikštės vidurį, jei neturėtų Angelio di Marios ir jo sugebėjimo su kamuoliu apibėgti du ar tris varžovus taip, tarsi jų ten net nebūtų. Olandija savo aštuntfinalį ne tiek laimėjo, kiek Meksika jį pralamėjo – komanda, kuri rungtynėse su kroatais aiškiai parodė,jog nebijo žaisti pirmaudama, įmušusi į olandų vartus kažkodėl nusprendė visam kėliniui apsikasti savo baudos aištelėje ir už tai buvo žiauriai nubausta.
Kas lieka? Faktas, kad subalansuotą ir kokybišką futbolą be duobių nuo pat čempionato pradžios iki ketvrtfinalio žaidžia vienintelė komanda – Kolumbija. Bet futbolo istorija kategoriškai teigia, kad Kolumbijos pasaulio čempionatų nelaimi. Juos laimi brazilijos, italijos, vokietijos, argentinos. Na, sykį ir angliška lazda iššovė.
Visada būna pirmas kartas. Šiuo posakiu Jamesas Rodriguezas ir jo komandos draugai iš Kolumbijos rinktinės gali drąsinti save. Juolab kad įkvepiančių pavyzdžių pastarieji pora dešimtmečių pateikia: Prancūzija – 1998-aisiais, Ispanija – prieš ketverius metus.
Nors viskas įmanoma, kažin ar jau dabar atėjo laikas vadinti Kolumbiją ar kurią kitą komandą favorite. Situacija tokia, kad, spėdami pirmenybių baigtį, suklysti, ko gero, galėtų ir astrologai, ir kavos tirščiais besitaškantys būrėjai, ir galvakojai, pranašingai ieškantys maisto dėžėse su valstybių vėliavomis. Logiškiausia dabar – toliau žiūrėti čempionatą, mėgautis juo ir stebėti, kas bus, nes, kaip mėgo sakyti vienas Jaroslavo Hašeko „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykių pasauliniame kare“ personažas: „Vis tiek kaip nors bus, nes dar niekada taip nebuvo, kad niekaip nebūtų“.
