Pasaulio čempionato finalas tarp Vokietijos ir Argentinos rinktinių sekmadienį vyks 22 val.
J.Löwo treniruojamai Vokietijos komandai liko tik žingsnis iki aukščiausios futbolo viršūnės.
Jei jis bus žengtas, 54 metų treneris bus aukštinamas, o jei ne – dar kartą bus prisimintas kiekvienas abejonių sukėlęs jo žingsnis.
Skirtingas pergalės supratimas
Po pasaulio čempionato aštuntfinalio rungtynių, kai vokiečiai savo pranašumą prieš Alžyro futbolininkus įrodė tik po pratęsimo, J.Löwas per spaudos konferenciją sulaukė klausimo: „Ar apsirinku, ar jūs net neatrodote nepatenkintas?“
Šis klausimas atspindėjo visų nuotaikas: nepatenkintas buvo klausiantysis, nepatenkinti jo skaitytojai, nepatenkinta ir Vokietija. Bet to nebuvo galima pasakyti apie J.Löwą.
Vokietijos žurnalistai po sunkios pergalės pasipiktinę paliko spaudos tribūną, tokie pat pasipiktinę namie nuo savo televizorių iš fotelių pakilo žiūrovai. Ir dėl to, kad vokiečių treneris J.Löwas neatrodė nepatenkintas, visi buvo dar labiau nepatenkinti.
„Ar tikrai turiu jausti nepasitenkinimą dėl to, kad patekome į ketvirtfinalį? Labai nusivilti?“ – klausimu į žurnalisto klausimą atsakė strategas.
J.Löwas pabrėžė, kokia plona linija skiria sėkmę ir nesėkmę pasaulio čempionato atkrintamosiose varžybose. Jis kalbėjo ramiai, logiškai ir nekilo nė mažiausios abejonės, kad J.Löwo žodžiai visada pasiekia jo komandą.
Bet vokiečių tautos simpatijų jis vis tiek nepelnė ir liko svetimas tarp savųjų.
Šventė pilkais veidais
Prieš 12 metų pasaulio čempionate Vokietijos komanda Jokohamoje (Japonija) taip pat žaidė finale. Tada ji kovojo su Brazilija ir pralaimėjo 0:2.
Antrosios vietos laimėtojams tada buvo surengtas priėmimas viename Jokohamos viešbučių, belangėje pokylių salėje. Tai buvo atmintinas vakaras.
Atvyko Vokietijos federalinis kancleris Gerhardas Schröderis ir jo rinkimų kovos priešininkas Edmundas Stoiberis. Jie apskrido pusę pasaulio, nes įžvelgė progą įsiamžinti nuotraukoje su pasaulio futbolo čempionais.
Į pokylių salę dauguma žaidėjų atėjo trumpomis kelnaitėmis ir įsispyrę į šlepetes. Anuomet jie vilkėjo pilkus marškinėlius – tokios spalvos buvo ir jų veidai.
Seppas Maieris, aštuntajame dešimtmetyje gynęs vokiečių vartus ir tuo metu ėjęs vartininko trenerio pareigas, sustingusiu veidu kramsnojo bulvių salotas. Jo globotiniam vartininkui Oliveriui Kahnui ant rankos buvo tvarstis, kad visi aiškiai matytų: kamuolio, kurį antrą kartą į jo vartus pasiuntė brazilas Ronaldo, jis tikrai negalėjo sulaikyti.
Nuo to laiko daug kas pasikeitė. E.Stoiberį ir G.Schröderį iš politikos vieną po kito išstūmė dabartinė Vokietijos kanclerė Angela Merkel. O.Kahnas apie save primena kaip Vokietijos televizijos kanalo ZDF laidos vedėjas, o pasaulyje Vokietijos futbolas šlovinamas ne tik dėl aukšto lygio, bet ir dėl techniškai puikių žaidėjų.
Laikrodis – ant kitos rankos
Rinktinė, kurią subūrė J.Löwas, atrodo, atstovauja kitai šaliai nei tie, kurie dalyvavo pasaulio čempionate prieš 12 metų.
Žaidėjai – vikrūs ir kupini idėjų, jie nerieda kaip tankai į gynybines varžovų pozicijas, o mieliau renkasi išradingą žaidimo variantą nei negražų įvartį.
Pasaulis jau nebijo vokiečių futbolininkų ir iš jų nesišaipo, bet juos gerbia ir jais žavisi. Dabar jie turi daug daugiau galimybių parodyti žaidimo kokybę ne tik mušant įvarčius.
„Nacionalinė komanda atspindi Vokietijos visuomenę. Ji – mūsų šalies iškaba“, – pareiškė buvęs futbolininkas, vienas rinktinės vadovų Oliveris Bierhoffas.
Bet čempionato pradžioje ne vokiečių komanda, o jos strategas J.Löwas atsidurdavo pirmuosiuose puslapiuose.
Vokiečių stratego adresu tarsi iš gausybės rago pylėsi įvairiausi priekaištai ir charakteristikos: J.Löwas nešioja laikrodį ne ant tos rankos, dažo plaukus, užsispyręs, arogantiškas, prasčiokas, atrodo kaip lego detalė, dirbtinis ir atrodo taip, lyg būtų klaidingai suveržtas raktu.
Susidarė įspūdis, kad jis niekam negalėjo įtikti. Kai Philippą Lahmą pasiuntė į aikštės vidurį, buvo teigiama, kad jis užsispyręs, o kai per rungtynes su Prancūzija grąžino į gynybą, buvo nuspręsta, kad pasidavė kitų nuomonei.
Kai drąsūs, netikėti J.Löwo sprendimai pasiteisindavo ir jis laimėdavo, tai būdavo komandos nuopelnas, o kai pralaimėdavo – jo kaltė.
Po pergalės ketvirtfinalyje prieš Prancūziją trenerį pasveikino vienintelis žmogus – FIFA atstovas, vedęs spaudos konferenciją.
Tik stulbinama pergalė pusfinalyje prieš Braziliją užčiaupė kritikus. O kaip bus po finalo su Argentina?
J.Löwas turi progą galutinai užkariauti vokiečių širdis, jei jo vadovaujama rinktinė taps pasaulio čempione. O jei Rio de Žaneiras vokiečiams taps antrąja Jokohama?
Parengė Ona KACĖNAITĖ
