Martynas Marijampolės futbolo centre treniruoja mergaičių futbolo komandą, dirba Keturvalakių (Vilkaviškio rajonas) daugiafunkciame centre ir per metus organizuoja po keliolika masinio futbolo renginių vaikams, jų tėvams bei seneliams.
Suburti močiučių futbolo komandą jaunas treneris sugalvojo po praėjusiais metais vykusio sporto renginio.
„Mintis kilo, kai darželinukai žaidė su savo močiutėmis. Tuomet pamaniau, o kodėl nesurinkti tik močiučių komandos?
Kalbinau savo koleges, pažįstamas. Teko ir klauptis ir rankas bučiuoti, įtikinti ir padrąsinti“, – šypsojosi Martynas.
Ketvirtadienį į Keturvalakių daugiafunkcio centro salę susirinkusios solidaus amžiaus moterys klegėdamos patvirtino: „Taip, taip, – ir klaupėsi, ir rankas bučiavo“.
Tądien dvidešimt spalvinga sportine apranga pasipuošusių 46–70 metų moterų susirinko pasitreniruoti ir žaisti draugiškų rungtynių.
Ko gero, prieš kurį laiką jos nė už ką nebūtų patikėjusios, jog kada nors vaikysis aikštėje futbolo kamuolį.
Per treniruotę kalbintos moterys džiaugėsi, jog įsitraukė į savotišką avantiūrą, teikiančią labai daug teigiamų emocijų.
Solidaus amžiaus futbolininkės žaidžia pagal mažojo futbolo taisykles poroloniniu kamuoliu, kad išvengtų traumų.
Treneris patikino, jog močiutės labai greitai perprato taisykles.
„Kai mane pakvietė žaisti futbolą, iš karto sutikau. Treneris mus gerai išjudina. Visos pažaidžiame, išsidūkstame“, – sakė močiutė Roma.
Pensininkė Alė pasakojo, jog iki tol niekada nežaidė futbolo, šios sporto šakos varžybas per televizorių pažiūrėdavo tik retsykiais: „Mane neilgai įkalbinėjo. Nepavargstu, žaidžiame pagal savo amžiaus jėgas. Artimieji labai palankiai vertino, kai sužinojo, kad mane kviečia į futbolo komandą, sakė: „Tik eik, eik“.
„Nesigailiu, kad pradėjau žaisti futbolą. Senatvėje sugrįžta jaunystė, – juokėsi močiutė Genovaitė. – Treneris šitą liepsnelę uždegė. Mes čia esame visos senjorės. Feisbuke tik susirašome ir lekiame“.
Viena iš jaunesnių močiučių – Dalė – pasakojo, jog anksčiau ji kurį laiką žaidė krepšinį.
„Kadangi dabar dirbu sėdimą darbą, kai tik pakalbino į futbolą, iš karto sutikau“, – sakė Dalė.
Moterys kalbėjo, jog jos ir sušyla, ir pavargsta, ir mažų traumų patiria, tačiau viską atperka judėjimo ir žaidimo malonumas.
„Taip, treneris yra griežtas, – šelmiškai šypsosi trijų anūkų močiutė Ramutė. – Aš į futbolą per savo anūkus įsitraukiau. Mano ir anūkė, ir anūkas pas Martyną treniruojasi“.
Prieš kurį laiką M.Karpavičius pirmą kartą Lietuvos futbolo istorijoje organizavo mažojo futbolo „Močiutės už futbolą“ čempionatą. Jame varžėsi šešios komandos iš Marijampolės ir Vilkaviškio rajono.
Moterys pasakojo, jog per treniruotę ar draugiškas varžybas aistros būna ne tokios kaip čempionate.
„Oho, kaip mes tada kovojome“, – su malonumu čempionato akimirkas prisiminė solidaus amžiaus futbolininkės.
Moterys futbolo aikštėje trykšte trykšta puikiomis emocijomis, užkrėsdamos ir žiūrovus. ˙
