Antrą kartą iš eilės geriausiu Lietuvos futbolininku buvo pripažintas Balstogės „Jagiellonia“ (Lenkija) saugas, Lietuvos rinktinės kapitonas Fiodoras Černychas. Vis dėlto jo į priekį vedamai komanda 2017-ieji buvo tragiški. Edgaro Jankausko treniruojama Lietuvos rinktinė šiais metais žaidė šešerias pasaulio pirmenybių atrankos rungtynes, penkis kartus pralaimėjo ir iškovojo vienintelį tašką mače su atrankos grupės autsaidere Malta.
Nežiūrėdama į nesėkmes, LFF patvirtino E. Jankauską ir jo trenerių štabą dar dvejų metų darbui su nacionaline komanda.
Daugiau vilčių nei rinktinė suteikė Lietuvos klubai.
2016 m. šalies čempionas Vilniaus „Žalgiris“ iškrito iš Europos turnyrų sužaidęs tik du susitikimus su stipriausiu Bulgarijos klubu Razgrado „Ludogorec“, tačiau Europos lygos atrankoje sublizgėjo Marijampolės „Sūduva“ ir „Trakai“. Sūduviai šio turnyro atrankoje nukeliavo iki ketvirtojo etapo, trakiškiai – iki trečiojo.
Dar daugiau pasiekė Lietuvos moterų čempionė Šiaulių „Gintra-Universitetas“. Merginos iškopė į Europos čempionių lygos aštuntfinalį, kur krito tik prieš Ispanijos „Barcelona“.
„Gintra-Universitetas“ Lietuvos čempionato auksą laimėjo jau 17 kartą. Vyrų čempionate pirmą kartą per savo dar prieškarį siekiančią istoriją stipriausia šalies komanda tapo Marijampolės „Sūduva“.
A lygos sezonas šiemet buvo kaip reta įdomus ir intriguojantis. Nors nuo 2013 m. visus prizus laimintis Vilniaus „Žalgiris“ palyginti su „Sūduva“ turėjo 14 taškų persvarą, marijampoliečiai pajėgė ne tik sensacingai pasivyti, bet ir aplenkti vilniečius.
Naujieji čempionai paaiškėjo per paskutinį turą, kai 3:0 sutriuškino „Žalgirį“ tarpusavio akistatoje, stebint daugiau nei 4 tūkst. Marijampolėje susirinkusių futbolo gerbėjų.
2017-aisiais pasikeitė ir LFF vadovas. Vasaros pradžioje federacijos senosios gvardijos pastangomis buvo atstatydintas reformatoriumi laikytas Edvinas Eimontas. Rugsėjo pabaigoje išrinktas naujasis LFF prezidentas – ne taip seniai karjerą baigęs garsus Lietuvos futbolininkas, buvęs ilgametis šalies rinktinės kapitonas Tomas Danilevičius.
Jo paprašėme pakomentuoti 2017-ųjų sezoną.
– Ar galite pasakyti, kokį konkretų darbą nuveikėte per tuos du mėnesius, būdamas LFF prezidentas?
– Sakyčiau, kad svarbiausia, kas padaryta, – beveik pabaigtas finansų ir veiklos auditas. Tai labai svarbu tam, kad suprastume, kokioje vietoje esame šiandien kaip organizacija. Kad po to atsispirtume ir eitume į priekį. Ir futbolo struktūros, ir jaunimo, ir klubų srityse.
– Ar tai, ką pamatėte, skiriasi nuo to, ką įsivaizdavote, ateidamas į prezidento postą?
– Žinokite, aš tada apie situaciją nieko nefantazavau. Iš pradžių norėjau išsiaiškinti tiksliai, kokia yra mano vadovaujamos organizacijos padėtis pagal tą strategiją, kuri buvo priimta 2010 m. ir turi būti įgyvendinta iki 2020-ųjų. Dabar matau, kad kai kurie žingsniai pagal ją padaryti, bet reikia dar nuveikti labai daug darbų.
– Ar įmanoma viską įgyvendinti? Kiek čia teliko iki 2020-ųjų...
– Man šiandien sunku pasakyti, ar įmanoma viską įgyvendinti iki galo. Bet aš iš tos strategijos bent jau žinau, kuria linkme turime eiti. Aktualiausia ir didžiausia problema yra infrastruktūra – stadionai. Kodėl didžiausia? Todėl, kad jos sprendimas priklauso ne vien nuo federacijos.
Mes prisidedame prie infrastruktūros gerinimo tiek, kiek galime savo žiniomis ir patarimais.
– Ar būdamas prezidentas buvote susitikęs su aukštais valstybės vadovais?
– Buvau susitikęs su premjeru ir išgirdau jo teigiamą požiūrį į futbolą, norą vystyti šią sporto šaką visoje šalyje. Taip pat bendradarbiaujame su Švietimo ir mokslo ministerija. Kalbėjomės su šalies valdžia ir apie infrastruktūrą, ir apie trenerius, pasakojome, kaip, mūsų akimis, turėtų būti plėtojamas futbolas.
– Kuo valdžia gali padėti sprendžiant problemas dėl trenerių?
– Švietimo ir mokslo ministerijoje patvirtintos trenerių programos ir kriterijai. Bet yra ir mūsų trenerių licencijavimo klausimai. Todėl reikėtų, kad čia atsirastų sąlyčio taškų, kad nebūtų taip, jog vieni mato vienaip, kiti – kitaip.
– Kaip vertinate šių metų Lietuvos futbolo sezoną?
– Jeigu vertintume pagal klubų pasirodymą, tai sezonas buvo išskirtinis. Visų pirma dėl moterų Čempionių lygos. „Gintra-Universitetas“ nusipelno didelės pagarbos – tai komanda, kuri Europos turnyre nuėjo toliausiai. Kai moterų komanda patenka tarp šešiolikos geriausių Europos klubų, vyrams tikrai lieka tik pavydėti. Nors, suprantama, visą futbolo bendruomenę džiugino ir „Sūduva“, ir „Trakai“.
– Kokie, jūsų nuomone, buvo rinktinės rezultatai?
– Vertinant visą ciklą, jis prasidėjo teigiamai, bet baigėsi tikrai neigiamai. Manau, kad to aiškinti nereikia, rezultatais nepatenkinti ir sirgaliai, ir LFF, ir žaidėjai su treneriais. Jie ne kartą yra pasisakę savikritiškai – tai logiška, nes taškų tesurinkta vos šeši, tad tobulėti tikrai yra kur.
Bet kai kas mane, kaip futbolo federacijos galvą, džiugina. Aš matau, kad E. Jankauskas dirba kryptingai. Džiugu, kad treneris nenuleidžia rankų, nesako, kad pakeisti nieko neįmanoma, ir stengiasi, kad būtų geriau. Stengiamasi iš esmės analizuoti žaidimą, suteikiant rinktinei visas pagalbines priemones, dedamos visos pastangos, kad rezultatai pagerėtų. Mane džiugina darbas, kurio, deja, neatspindi rezultatas.
– Pripažįstate, kad rinktinės rezultatai nėra geriausi, bet vyriausiuoju treneriu pasitikite?
– Sakiau, kad rezultatais niekas nėra patenkintas. Bet, žiūrėdamas į tai, koks darbas yra daromas, kaip ruošiamasi rungtynėms, kaip jos analizuojamos, koks braižas pasirinktas, suprantu, kad pasirinktas teisingas kelias. Specialistui reikia daugiau laiko, kad jis galėtų toliau dirbti.
– Jau kelis atrankos etapus mūsų nacionalinė ekipa, kitaip nei absoliuti dauguma pasaulio šalių rinktinių, žaidžia kone vien tam, kad žaistų, negaudama iš federacijos jokių konkrečių užduočių – nei kiek taškų surinkti, nei kokią vietą atrankos grupėje užimti. Ar tai bus keičiama?
– Tikslai būtinai turi būti keliami. Jei neturi tikslo, tai negali ir jo pasiekti – nėra rezultato. Bet pats suprantate, kaip sunku pasakyti, kad reikia užimti x vietą ir surinkti y taškų. Tas nėra visai teisinga, reikia žvelgti plačiau: kur mes einame, ko mes siekiame ir koks mūsų galutinis tikslas. Nes jeigu kryptingai dirbsime metai po metų, tai galutinis tikslas bus pasiektas. Nuo kitų metų startuos naujas turnyras – Europos Tautų lyga. Tai bus draugiškas rungtynes pakeisiančios oficialios varžybos, per kurias galima bus net iškovoti vietą Europos čempionate. O po jų vyks atrankos į Europos pirmenybes turnyras. Pirmas mūsų tikslas bus pasiruošti Tautų lygos turnyrui.
– Gal LFF bus lengviau? Draugiškas rinktinių rungtynes federacijai surengti ne visada sekasi. Prisiminkime lapkričio istoriją su Iranu, kai varžovai atsisakė žaisti su lietuviais.
– Tai dėl tų pačių mūsų problemų. A – infrastruktūra, B – rudens oras. Ir tai, kad varžovų rinktinė tai įsivertinusi atsisakė žaisti, yra normalus dalykas. Taip, mums nėra taip paprasta rasti rimtą varžovą. Turėjome paklausimų iš įvairių Karibų salų, bet klausimas – ką tai mums duos ir ar apsimoka ten keliauti. Taip, po tokios kelionės FIFA reitinge pakiltume, bet ar tai būtų reali vertė?
– Manau, kad aštuonių komandų formatas A lygoje yra pasiteisinęs. Juk matėme, kad iki pat čempionato pabaigos nebuvo aiškūs ne tik prizininkai, bet ir čempionas. Taip, po to, kai „Stumbras“ iškovojo taurę, neliko prasmės varžytis dėl ketvirtosios vietos, bet, jei būtų susiklostę kitaip, kokia rimta kova iki paskutinių rungtynių būtų vykusi ir dėl jos.
Manau, kad A lyga yra stipresnė nei per ankstesnius sezonus. Tą parodo ne vien klubų pasirodymas Europos turnyruose, bet ir trijų komandų kova dėl pirmosios vietos lygoje.
– Tačiau pasibaigus šiam išskirtiniam čempionatui mes išgirdome nemalonią žinią – „Utenis“ palieka A lygą. Ar to galima išvengti?
– Aš jų paklausčiau – o kas būtų, jeigu jie būtų laimėję vietą, leidžiančią patekti į Europos lygos atranką? Tai labai subjektyvi nuomonė: verta ar ne žaisti A lygoje. Aš manau – verta. Čia suteikiama gerų galimybių išsikovoti vietą Europoje. Kiekvienas klubas turi savo vadovybę, savo užduotis ir savo kelią, kaip vystyti klubą.
„Utenis“ turi savo akademiją ir mato ilgalaikę klubo viziją. Taip, labai gaila, kad pagrindinė Utenos komanda traukiasi iš A lygos, bet daryti įtaką klubo sprendimui LFF jokių galimybių neturi.
– Ar federacija neturėtų būti suinteresuota, kad klubai veržtųsi į A lygą, kad būtų atkurtas sportinis principas ir kiekvieną kartą nereikėtų spėlioti, kas teiksis žaisti stipriausiųjų divizione šiemet?
– Pasikartosiu, kad čia svarbesni klubų vidiniai reikalai – kokie jų prioritetai. Kodėl tai turėtų būti vien federacijos galvos skausmas? Juk yra pati lyga. Ji turėtų savo čempionatą kelti vis aukščiau ir aukščiau. Juk nebūtų logikos, jei federacija skirtų pinigų klubams, kad jie žaistų A lygoje. Aišku, norėtųsi, kad A lygoje būtų ne 8, o 10, 12 ar 16 klubų. Bet vargu ar dabar tam tinkamas laikotarpis. Reikia, kad klubai taptų klubais, o ne komandomis, kad jie turėtų klubinę struktūrą, į kurią įsilietų ir savivaldybės, ir privatus verslas, kad kiekvienas klubas turėtų akademiją. Tokios piramidės atsiradimas yra futbolo federacijos prioritetas.
– Šiais laikais visi labai susirūpinę vaikų futbolu, futbolininkų auginimu. Ar kas nors gerėja šiuo klausimu?
– Galiu pasakyti, ką federacija yra padariusi šiuo klausimu – tai futbolo mokyklų sertifikavimas. Futbolo mokymo įstaigos lygio nustatymas. Tose sertifikuotose mokyklose turės dirbti tam tikro lygio specialistai, taikantys LFF metodiką dirbdami su 6–19 metų futbolininkais. Tas mokyklas, kurios norės ja naudotis, mes kuruosime ir kontroliuosime. Tai bus pridėtinė vertė vaikų futbolui.
– Kaip vertinate legionierių antplūdį į A ir pirmąją lygas, kai buvo panaikintas legionierių limitas žaidėjams iš Europos Sąjungos šalių?
– Yra Europos Sąjungos įstatymai, kurie neleidžia riboti darbo jėgos judėjimo. Todėl tai kontroliuoti, riboti yra labai sunku. Lietuvos mokestinė bazė taip pat nepadeda lietuviams. Ruošiame integracinę programą jauniems lietuviams, kad tiems Lietuvos vaikinams, kuriems yra iki 21 metų, būtų lengviau integruotis į A, pirmosios ir net antrosios lygos komandas. Joje bus mechanizmai, skatinantys klubus priimti jaunus lietuvius. Viena priemonė yra draudimas, kita – skatinimas. Manau, kad skatinimas gali duoti geresnių rezultatų. Nebūtinai juk reikia švaistytis bizūnu.
– Neseniai buvo priimtas įstatymas, kriminalizuojantis sukčiavimą sporto srityje. Ar yra iš to naudos?
– Taip. Ankstesniais metais mes turėjome labai daug nesąžiningumo incidentų. Šiemet skaičius sumažėjo nepalyginamai. Manau, kad šį futbolo vėžį įmanoma išgyvendinti.
