Vis dėlto emocingiausiomis ir netikėčiausiomis galėtume pavadinti 1950 metų lemiamas rungtynes dėl aukso medalių, kai aiškūs favoritai palūžo, o jų varžovai, patys to nesitikėdami, tapo nugalėtojais.
1950 metų pasaulio čempionatui (ketvirtajam, vykusiam ne po 4, o po 12 metų pertraukos dėl karo) buvo pasirinkta Brazilija. Tai buvo padaryta dėl daugelio priežasčių. Visų pirma, šios didelės šalies teritorijos nepalietė II pasaulinio karo audra, jai nereikėjo atstatinėti sugriautų miestų. Antra, brazilai dalyvavo visuose trijuose įvykusiuose pasaulio čempionatuose ir kas kartą nustebindavo įdomiu, gražiu, išradingu žaidimu. Trečia (ir svarbiausia) – brazilai žadėjo Rio de Žaneire prie Marakanos upelio pastatyti didžiausią pasaulyje futbolo stadioną, kuriame galėtų tilpti 200 000 žiūrovų.
FIFA vadovybę sužavėjo Brazilijos pasiūlymas, ir čempionatą ji gavo vienbalsiai. Stadiono nespėjo užbaigti: buvo leista pasaulio čempionatą rengti dar nebaigtame, bet jau galėjusiame 200 000 žiūrovų priimti „Maracana“ stadione.
Naujo, didelio stadiono statyba visada įkvepia komandą, kuriai lemta ten žaisti kaip savo aikštėje. Taip buvo Montevidėjuje 1930 metais, taip buvo Tbilisyje („Dinamo“ su nepakartojamuoju D.Kipiani 1981 m. iškilo į Europos futbolo viršūnę, iškovojo taurę), Jerevane („Araratas“ 1972 m. tapo TSRS čempionu, tik Miuncheno „Bayern“ su F.Beckenbaueriu sustabdė armėnus kelyje link Europos čempionų taurės). Taip buvo ir Vilniuje, kai „Spartakas“ naujajame Valstybės stadione 1952 metais iškovojo teisę žaisti tarp 12 geriausių TSRS komandų.
Brazilijoje laukta tik pergalės. Be to, gražios, įspūdingos, neginčijamos pergalės pasaulio pirmenybėse. Pradžia buvo labai daug žadanti: Brazilija naujajame stadione 4:0 įveikė Meksiką. Lemiamose rungtynėse dėl pirmosios vietos keturių komandų grupėje (tik grupės nugalėtojas galėjo tęsti kovą dėl „Aukso deivės“) ten pat ji 2:0 nepaliko vilčių Jugoslavijai.
Keturių grupių nugalėtojų (Brazilijos, Ispanijos, Švedijos ir Urugvajaus) laukė finalinis turnyras, kuriame visoms komandoms reikėjo žaisti tarpusavyje, o pasaulio čempione skelbiama rinktinė, surinkusi daugiausia taškų (vienintelį kartą nei pusfinalio, nei finalo nebuvo).
Pirmosios brazilų rungtynės – su Švedijos rinktine. „Maracana“ arenos tribūnose – 140 000 žiūrovų. Tai – žiūrovų futbolo rungtynėse pasaulio rekordas (prieš tai į Glazgo „Hampden Park“ buvo įsigrūdę 130 000 aistruolių). Brazilijos rinktinė pradeda savo koncertą: Ademiras įmuša 4 įvarčius, Chico – 2, dar vieną prideda Maneca. Neabejotinas pranašumas, neabejotina pergalė 7:1.
Kitose pirmojo turo rungtynėse San Paule Urugvajus ilgai pralošinėja Ispanijai 1:2, bet pabaigoje kapitonas O.Varela įmuša antrą urugvajiečių įvartį ir išgelbėja savo komandą nuo pralaimėjimo.
Antrajame ture „Maracana“ dar pilnesnė – 152 000 žmonių tribūnose. Brazilai žaidžia su ispanais ir, atrodytų, net nesistengdami triuškina varžovus. Ademiras, Jairas, Chico, Zizinho surengia veržlaus, rezultatyvaus puolimo pamoką, pirmauja 6:0, laimi 6:1.
Tą pačią dieną San Paule vos 7 000 žiūrovų stebi, kaip Urugvajus, pralošinėdamas Švedijai 1:2, vis dėlto sugeba, likus 5 minutėms, išplėšti pergalę 3:2.
Prieš paskutiniąją čempionato dieną Brazilija turi 4 taškus (po 2 duodavo už pergalę, po 1 už lygiąsias), Urugvajus – 3. Jau aišku, kad pasaulio čempionais taps arba vieni, arba kiti, europiečiai per daug atsilikę.
Brazilijos įvarčių santykis finaliniame turnyre 13:2, Urugvajaus – 5:4.
Visa Brazilija neabejoja, kad „Aukso deivė“, čempionams skirta taurė, atiteks jiems. Laikraščiai šlovina būsimuosius čempionus, radijo reporteriai nešykšti jiems nuostabiausių epitetų, Brazilijos bankas po pergalės prieš Ispaniją skubos tvarka išleidžia auksinę monetą, kurioje iškaldinta: „1950, Brazilija – pasaulio čempionė“.
Rungtynės dėl trečiosios vietos, vykstančios San Paule, absoliučiai nedomina brazilų. Visi laukia šventės „Maracana“ stadione.
Liepos 16-ąją, iš pat ankstyvo ryto prie stadiono privažiuoja karnavalo automobiliai, ant stogo sukraunamos kelios tonos margų popierėlių, aplink areną kariškiai sustato artilerijos pabūklus saliutui (bus proga pašaudyti, kare brazilai juk nedalyvavo). Kariuomenės vadas su miesto meru ginčijasi, kiek kartų šauti iš patrankų: kariškis norėtų 50 salvių, merui pakaktų 20 kartų. Niekas net negalvoja, kad salvių galėtų neprireikti.
Tokia nuotaika užsikrėtę sirgaliai, o kas neramiausia – ir futbolininkai. Treneris Flavio Costa bando įspėti Brazilijos žaidėjus, primena, kad vos prieš 2 mėnesius Branco taurės turnyre San Paule Urugvajus buvo įveikęs jų komandą. Tie juokiasi: „Tai buvo ne Marakanoje, čia mes nenugalimi“.
Niekas nenori galvoti apie tai, kad Urugvajaus rinktinė pasaulio čempionatuose, o prieš tai olimpinėse žaidynėse dar niekam niekada nepralaimėjo. 1924, 1928, 1930 metais jie tapo čempionais, 1934, 1938 nedalyvavo.
Niekas nepagalvojo apie tai, kad Urugvajus savo grupėje turėjo ne 3 dvikovas, kaip Brazilija, o tik vieną, ir tą – su labai silpna Bolivija, kurią įveikė 8:0. Tai atsitiko dėl to, kad jau iškovojusios teisę dalyvauti pasaulio čempionate Škotija ir Turkija, kurios pateko į vieną grupę su Urugvajumi, paskutiniu momentu atsisakė atvykti.
Niekam nešovė į galvą atkreipti dėmesį į tai, kad Urugvajaus komanda – stebėtinai valinga, nepalūžtanti kovoje, abiem varžovams prieš tai rungtynių eigoje pralošinėjo, bet galų gale nepralaimėjo, iškovojo reikiamus taškus.
Visi primiršo, kad Urugvajus moka žaisti su Brazilija, ko visiškai nemokėjo ispanai ir švedai.
Stadionas buvo pilnas. Dažniausiai rašoma, kad susirinko 200 000 žiūrovų, kai kas mini, kad jų buvo 220 000.
Kai komandos – balta spalva apsirengę brazilai ir tradicinių žydros ir juodos spalvų urugvajiečiai –iš tunelio pasirodė „Maracana“ vejoje, oras sudrebėjo nuo didžiausio pasaulyje sirgalių choro, kuris negailėdamas gerklių plėšė dainą „O Brazilija, tu nuostabi“.
Stadione niekas negirdėjo savo balso. Teisėjo anglo G.Readerio švilpuką išgirdo tik artimiausi futbolininkai.
Prasidėjo. Keista, bet urugvajiečiai nuo šimtatūkstantinio tribūnų spaudimo neištirpo, nepasimetė. Atrodė, kad jiems tai netgi patinka. Ilgai laikė kamuolį, lėtino rungtynių tempą.
Po pirmo kėlinio – 0:0. Šitas rezultatas tenkino brazilus, bet didelio džiaugsmo tribūnose nebuvo. Kur įvarčių kruša, kur pritrenkianti pergalė?
Po pertraukos brazilų dešinysis krašto puolėjas Friaca 47 minutę įmušė įvartį. „Goooooool“ – Brazilijos radijo komentatorius Mario Filho, kurio vardu dabar oficialiai vadinamas „Maracana“ stadionas, tęsė savo triumfo šauksmą gal 5 minutes. Viskas, taškas, dabar tai tie užsispyrę urugvajiečiai nebeišsigelbės.
Žiūrovai atsipalaidavo, futbolininkai pradėjo galvoti apie dovanas pergalės proga. Bet – tik Brazilijos futbolininkai. Urugvajiečiai tarsi pasiuto, ėmė pulti, lyg dar ne viskas prarasta.
Reikia prisiminti, kad mažytis Urugvajus laikinai buvo didžiosios Brazilijos dalis, po to gavo nepriklausomybę, ir visose futbolo varžybose urugvajiečiai stengdavosi įrodyti, kad jie geresni už brazilus. Kaip vėliau rašė vienas Brazilijos žurnalistas: „Būtent rungtynėse su mumis jie jausdavosi tikrais urugvajiečiais“.
66 minutę Juanas Schiaffino, plonas, elegantiškas, greitas Urugvajaus kairysis pusiau kraštinis puolėjas pataikė – 1:1. Stadionas nejaukiai pritilo. Kas per netikėtumai?
79 minutę Alcides Ghiggia, Urugvajaus dešinysis krašto puolėjas, prasiveržė savo kraštu, spyrė prie virpsto, ir Brazilijos vartininkas Barbosa neatmušė kamuolio - 2:1.
Po daugelio metų, jau būdamas gerbiamas senjoras, Ghiggia pasakė: „Tik trys žmonės pasaulyje nutildė šėlstančią Marakaną: Romos popiežius Jonas Paulius II, Frenkas Sinatra ir aš“. Jis turėjo galvoje Jono Pauliaus II mišias, vykusias Marakanoje 1980 metais ir tais pačiais metais ten surengtą populiaraus amerikiečių dainininko koncertą.
Stadionas nuščiuvo. Kadangi aistruolių iš Urugvajaus beveik nebuvo (o gal buvo, bet bijojo garsiai šaukti brazilų „torsidos“ apsuptyje), girdėjosi net riedančio žole kamuolio šlamesys.
Minutės bėgo, brazilai žaidė lyg ne savo kojomis, lyg viską pamiršę. Stadionas krūptelėjo, kai teisėjas paskelbė rungtynių pabaigą. Tai buvo išties baisu: milžiniškas, tylus, skausmo prislėgtas stadionas. Ir kraupus klyksmas jame: „Tai netiesa! Tai mums prisisapnavo!“.
Kai „Maracana“ ištuštėjo, liko gulėti 4 kūnai: 2 širdies priepuoliai, 2 savižudybės. Tie žmonės negalėjo pakelti savo komandos pralaimėjimo.
Būsimasis futbolo karalius Pelė, tada dar tiesiog 9 metų berniukas vardu Edsonas, ašarojo prie radijo imtuvo kartu su visa Brazilija. Savo tėvui, irgi praeityje futbolininkui, jis pasakė: „Tėveli, neverk. Mes būtinai tapsime pasaulio čempionais“. Savo pažadą jis įgyvendino jau po 8 metų Švedijoje.
