Tačiau tai – bene vienintelė išimtis, nes šiaip futbolo pasaulyje mažai kas keičiasi. Daugelio nuomone, čempionais tapę prancūzai nugalėjo pelnytai, bet pasaulio taurę iškovojusių valstybių gretos nepagausėjo. Kroatams nepavyko įsirašyti į istoriją devintiesiems.
Tradiciška ir tai, kad FIFA vadovai liaupsino čempionatą surengusius rusus. Panašios kalbos buvo rėžiamos ir prieš ketverius metus Brazilijoje, o 2022-aisiais Katare, matyt, irgi jų išgirsime.
Reikia pripažinti, kad Rusija išties pasistengė. Nors po Krymo okupacijos pasigirdo raginimų perkelti čempionatą į kitą šalį, o vėliau – boikotuoti, varžybos įvyko sklandžiai, nepaisant politinės įtampos. Kita vertus, pačiai Rusijos visuomenei buvo naudinga savo akimis išvysti, kad užsieniečiai yra tokie pat žmonės, o ne fašistai, nacionalistai ar rusofobai, kaip dažnai jie pristatomi Kremliui palankios žiniasklaidos, ypač televizijos.
Kaip įprasta, svarbių rungtynių metu tribūnose buvo ir valstybių vadovai, o per finalą šalia Rusijos vadovo V.Putino įsitaisė ir saviškius aistringai palaikė Prancūzijos prezidentas E.Macronas ir jo kolegė iš Kroatijos K.Grabar-Kitarovič.
Politika – savo ruožtu, bet futbolo tradicijos išlaikomos.
Tas tradicijas, tiesa, itin savotiškas, puoselėja ir Lietuva. Kol pusfinalyje grūmėsi anglai ir kroatai, eksperimentinė mūsų šalies rinktinė antru bandymu draugiškose rungtynėse sugebėjo palaužti niekuo iki šiol nepasižymėjusią Šri Lankos ekipą. Sulig kiekvienu pasaulio ar Europos pirmenybių atrankos ciklu nedrąsiai atgimstančios viltys išvysti mūsiškius finaliniame etape netrukus būna skaudžiai sutrypiamos. Ir tai jau tapo įprasta.
Daugiau nei prieš porą dešimtmečių nulinės lygiosios svečiuose su Islandija mūsų reprezentacinei komandai prilygo pralaimėjimui, o dabar tai būtų neįtikėtinas pasiekimas. Juk islandai 2016 m. sugebėjo Europos pirmenybėse pasiekti ketvirtfinalį, o šįmet Rusijoje irgi kovėsi garbingai.
Jokio dviračio per 300 tūkst. gyventojų turinti sala neišrado – tiesiog įrengta pakankamai aikščių, suderinti trenerių, ypač mokančių vaikus, darbo principai. Tokiu keliu ėjo ir olandai, ir šįmet sublizgėję belgai, ir daugelis kitų valstybių.
Tuo metu mūsiškiams veikėjams labiausiai rūpėjo ne treniruočių aikštės, o kova dėl valdžios Lietuvos futbolo federacijoje (LFF), ypač – dėl iš UEFA gaunamų nemenkų sumų. Kol vieni gamino majonezą, o kiti mėgindavo įbauginti netinkamai balsuojančius federacijos vadovybės rinkimuose, Lietuvos rinktinė FIFA reitinge iš 43-ios vietos sugebėjo atsidurti 126-oje – tarp Togo ir Antigvos ir Barbudos.
Lietuvoje yra ne viena futbolo akademija, keletas profesionaliais vadinamų klubų, tačiau ir juose pirmaisiais smuikais griežia ne saviškiai, o atvykėliai. Kad ir „Sūduvą“ į kitą Čempionų lygos atrankos etapą trimis įvarčiais už ausų ištempęs puolėjas R.Cicilia iš egzotiško olandams priklausančio Kiurasao.
Tai – dėsninga, nes daugybę metų vaikų futbolas, kuriuo padedami pamatai ateičiai, rūpėjo tik pavieniams entuziastams. Tačiau netgi talentingi treneriai neįstengė išugdyti bent vidutinių žaidėjų, nes nebuvo vienodų reikalavimų ar užduočių. Kitaip tariant, sistemos. O tai jau vidaus intrigomis užsiiminėjusios LFF kaltė.
Apie mūsų stadionus nėra ką ir kalbėti. Rugsėjo pradžioje mūsiškiams teks susidurti su stebuklų Rusijoje nenuveikusia, bet ambicijų nestokojančia Serbijos rinktine. Naujosios UEFA Tautų lygos rungtynės vyks LFF stadione su dirbtine danga, tikrai netinkančiame ES valstybės reprezentacinei komandai.
Dėl stadionų Lietuva irgi išlaiko tradicijas, tiesa, pačias blogiausias. Atrodo, jau apsispręsta atsisveikinti su Šeškinės griozdu ir statyti čia šiuolaikišką sporto kompleksą. Tačiau, kaip būna beveik visuomet, konkursą prapylusi kompanija pirmiausia užverčia rengėjus ir teismus pretenzijomis, o vėliau valdžia niekaip nesutaria dėl finansavimo.
Šis Vilniaus užkeikimas jau pasiekė ir Kauną, iš esmės apsisprendusį rekonstruoti S.Dariaus ir S.Girėno stadioną. Rangovu pasirinkta Turkijos kompanija jau galėjo pradėti darbus, bet teismas neleido, nes didesnę kainą pasiūlę statybininkai panūdo pasibylinėti.
Kai viską sudedi, nebereikia puoselėti nė teorinių vilčių, kad Lietuvos rinktinė bent jau artimiausią dešimtmetį patektų į kurio nors čempionato finalinį etapą.
Stebint prestižines rungtynes televizoriaus ekrane liks didžiuotis tik tokiais mūsų atstovais kaip G.Staučė, kuris treniruoja Rusijos rinktinės vartininkus.
Šių metų finale Maskvoje vieną ryškiausių Prancūzijos rinktinės ir viso pasaulio žvaigždžių K.Mbappe į aikštę išlydėjo vaikas iš Lietuvos – A.Urbanavičius, šią teisę laimėjęs greitojo maisto užeigų tinklo žaidime.
Galima tik pasvajoti, kad kada nors berniukai iš kitų valstybių lygiai taip pat palydės Lietuvos nacionalinės rinktinės žaidėjus, pasirengusius kovoti pasaulio ar Europos čempionate. Bet ta svajonė taip ir liks iš fantastikos srities, kol nebus perlaužtas stuburas blogiausioms Lietuvos futbolo tradicijoms.
