Apie naują karjeros stotelę užsienyje mąstantis V.Ivanauskas sekmadienio naktį iš kolegų gavo eilinę dozę neigiamų emocijų.
UEFA Tautų lygos turnyre sekmadienį Lietuvos futbolo rinktinė pasiekė naują nesėkmių viršūnę – šiame turnyre per vieną mačą praleido keturis įvarčius ir savo „skystų“ žiūrovų akivaizdoje ir vėl krito veidu į LFF stadiono plastikinę žolę – 1:4 nusileido Juodkalnijai.
Tai buvo ketvirtoji iš eilės lietuvių nesėkmė Tautų lygos C divizione, kuri nubraukė net ir teorines galimybes mūsiškiams išsikapstyti iš grupės dugno ir nenukristi į visiškai niekinį ketvirtąjį divizioną, kuriame teks kautis su lichtenšteinais, liuksemburgais ir andoromis.
Net ir pustuščiame stadione sirgaliai po pralaimėjimo prieš pat vidurnaktį šaukė skanduotę „Mes norime paklausti, kas čia per š****“?“, o rinktinės treneris Edgaras Jankauskas postringavo apie tai, kad 19 nacionalinės ekipos pralaimėjimų jam vadovaujant nėra rodiklis, dėl kurių jis privalėtų atsistatydinti.
Spaudos konferencijoje jis pareiškė, kad „dėl savo ateities šiuo metu negalvoju. Yra žmonės, kurie priima sprendimus ir vertina situacijas, vertina darbą, įdirbį ir čia yra kitų žmonių sprendimas“.
„Jis taip pasakė? Jis ką, nesupranta, kad tokiu būdu tik žlugdo savo, kaip trenerio, reputaciją?, – šokiruotas emocijų nevaldė ilgametis rinktinės žaidėjas ir treneris V.Ivanauskas.
– Tai jau buvo 19-asis E.Jankausko pralaimėjimas su rinktine. 43-ejų buvusio nacionalinės komandos puolėjo sąskaitoje yra tik viena oficiali pergalė. Ar iš tikrųjų ne treneris turi spręsti, ar jis gali vadovauti rinktinei?
– Kaip taip... Jei E.Jankauskas būtent taip atsakinėja į žiniasklaidos klausimus, tai jau tikrai negerai. Ne jis sprendžia – tai kokios jo yra pareigos? Jau su rinktine yra beviltiškumo jausmas, bet kai taip kalba ir rinktinės strategas – visiškas skausmas.
Kas gali už jį nuspręsti? Futbolo federacija? Tai kad jos nėra, ten tik yra futbolo imitacija. Ši organizacija nežino, kokiame amžiuje jie gyvena – Edgaras jiems reikalingas kaip kažkokių problemų sprendėjas, o jei jis negali pasakyti savo žodžio, vadinasi yra kaip yra.
– Ar matote, kaip reikėtų šalies futbolui išlįsti iš tokio liūno ir beviltiškumo?
– Sąžiningai? Nėra atsakymo. Kaip tik po gautų žinučių kalbėjausi su labai žinomu futbolu žmogumi, kuris yra žaidęs labai aukštame lygyje, ir šnekėdamiesi apie rezultatą 1:4 vienas kito paklausėme, koks turi būti kitas žingsnis, bandant gelbėti situaciją. Jo neradome – nei jis, nei aš. Svarstėme, ką reikia keisti – taktiką, gerinti gynybą, fizinį rinktinės pasirengimą ir jokios išeities neradome. Nėra alternatyvos – yra tik visiškas beviltiškumas. Visų pirma, E.Jankauskas privalo pirmas apsispręsti, kaip jis nori gyventi toliau – jo, kaip trenerio reputacija sumenko iki nulio. Gėda. Jei tokiais skirtumais pralaimima ir Juodkalnijai, tai kas kaltas? Manau, Edgaras supranta viską – jis yra protingas žmogus, tačiau žingsnius vis dėlto reikia žengti.
– Bet ar taip yra siaubinga, kad Lietuvos futbolo rinktinė neturi galimybių ištrūkti iš to nuopolio sūkurio?
– Kalbėjomės su kitais specialistais, kad likusiems dviem Tautų lygos mačams reikia surinkti visišką jaunimą, jį per tuos mačus „apdaužyti“ ir ruoštis naujam kovų ciklui. Bet ir vėl privalome susitaikyti, kad tai bus ir vėl eiliniai žaidėjai. Mes neturime nieko doro pas save. Pildosi mano prieš penketą metų išsakyta prognozė: tada sakiau, kad dešimtmečiui į priekį nematau nieko – tuštumą su žaidėjais. Ir tai pasitvirtina. Tai skaudžiausia, kai žinai, kas gali atsitikti, sakai, kad būtų pakeista ateitis, tačiau ji ateina ir tavo žodžiai pasitvirtina.
– Tačiau Lietuvos futbolo federacija džiaugiasi darbais. Ji neseniai tikino, kad „daugelis žmonių ir organizacijų pastebi teigiamus poslinkius Lietuvos futbole ir strategija, kurios tikslas padaryti futbolą sporto šaka numeris vienas Lietuvoje, toliau sėkmingai vykdoma“.
– Jau neverta ir net nereikia šaukti – ir taip visiems aišku, jog šalies futbolo federaciją reikia keisti. Reikia naujų veidų, reikia, kad ateitų žmonės, kurie turi savo nuomonę.
Ir ji turi būti ne laikraštinė, o tokia, kuri persiduotų visiems futbolo žmonėms, visiems rinktinės žaidėjams, ar asmenybėms, kurios gali kažką nuveikti.
Ką man gali pasakyti LFF prezidentas Tomas Danilevičius, ar Nerijus Dunauskas? Galiu paklausti Tomo – kur einame, kas vyksta? Jis man ir vėl pasakytų, kad nėra infrastruktūros, nėra bazės, prarastas dešimtmetis ar dvidešimtmetis. Taip, visa tai jau senai žinoma. Ir kas iš to? O ką tu padarei, kokių žingsnių ėmeisi, Tomai? Tave paskyrė vadovauti, ką tu padarei? Jei tu esi tik kažkieno pastatytas žmogus ir neturi savo nuomonės, tai ir plaukiame ta netikusia upe.
– Bet rinktinės pralaimėjimai yra vis dėlto trenerio E.Jankausko problema.
– Taip, laikas baigti gražiai kalbėti, užtenka. Nenoriu visos kritikos užversti dabartiniam rinktinės strategui – jis nėra vienas kaltas, kad yra tokia Lietuvos futbolo rinktinė. Bet jis privalo kažką nuveikti, kažkokius iššūkius sau išsikelti.
O dabar – ką gali gerai su kompiuteriu „draugaujantis“ Rokas Garastas pasakyti rinktinės žaidėjams? Žmogus, kuris nematė, kas yra didysis futbolas bando kurti strategiją. Ką jis gali pasakyti tam pačiam Fiodorui Černychui? Na, reikia pripažinti, neturi jis trenerio auros, rinktinės trenerio savybių. Ar tas pats Igoris Morinas – kaip žaidėjas, jis neblogas, bet treneris... E.Jankauskas apsistatė aplink save tam tikrais žmonėms ir neturi ambicijų. Bet jei jam patinka tokia įvykių raida be jokių iššūkių, tai tegul plaukia jis ta nusistovėjusia vaga. Labai apmaudu ir skaudu, kai taip viskas beviltiška.
– Lietuvos futbolo rinktinės pasirodymą su Juodkalnija stebėjo apie 800 sirgalių. Tai viso futbolo ar rinktinės įvertinimas?
– Su Rumunija penktadienį stadione buvo apie porą tūkstančių ir galvojau, kad tai dugnas. Matote, jei jau ir sirgaliai nusisuka, tai visiems aiški situacija Lietuvos futbole. Skaudu.
– Jei trauksis E.Jankauskas, ar yra jūsų akimis trenerių, kurie perimtų nacionalinės komandos vairą.
– Labai aiškių – neturime. Pačių trenerių gal ir yra, tačiau nėra stratego, kuris turėtų aiškią rinktinės viziją. Tai ne ta vizija, kurią lyg pasaką seka Lietuvos futbolo federacija, o tikroji vizija, ką reikia daryti. Mūsų rinktinės lygis yra toks žemas, kad kalbų apie strategą iš užsienio, net neverta vesti. Čia net ir portugalas Jose Mourinho nepadėtų mums.
Turi ateiti lietuvis treneris, kurio vizija pradžioje būtų išreikalauti iš žaidėjų atlikti pareigas aikštėje, o ne pasiimti tik algą. Suprantu, kad iš buratino neįmanoma padaryti žmogaus, tačiau bent bandyti reikia.
O dabar kažkokia butaforija – rinktinės stovyklose žaidėjai vos ne vaikšto susikabinę, kalba, kokie vieningi, draugiški, gera atmosfera. Ir kas? Mes anksčiau susirinkdavome, tai ir treniruotėse draskydavomės ir koks vienas-kitas baliukas būdavo. Tai po jo visi už kiekvieną aikštėje galėjo numirti.
O dabar? Nei baliavoti nemoka, nei žaisti (juokiasi). Bet futbolo nėra...
Juk ir LFF prezidentas T. Danilevičius turi tai suprasti – pats žaidė futbolą rinktinėje, tačiau dabar pasidavė kažkokioms įtakoms ir dėl to man labai gaila ir gėda. Prisipažinsiu: yra ne vienas, kas nori keisti mūsų futbolą, tačiau tie žmonės pastaruoju metu neprileidžiami prie jo. Ir tai yra viso Lietuvos futbolo nelaimė.
