Kai praėjusį spalį „Žalgirio“ klubo vadovas Paulius Motiejūnas paskambino R.Garastui norėdamas pasikalbėti apie galimybę treniruoti Kauno futbolo klubą, kandidatas atsiliepė savo naujuose namuose Torevjechoje prie Viduržemio jūros.
Jis visada mylėjo Ispaniją, ten studijavo ir stažavosi „Barcelona“ bei „Espanyol“ klubuose.
Todėl uždarius Nacionalinę futbolo akademiją Kaune, kur R.Garastas dirbo ne vienus metus, jis nusprendė, kad laikas kraustytis ten, kur karaliauja futbolas ir šviečia saulė. Kartu su žmona Ksenija ir trimis dukrytėmis jie išskrido be atgalinio bilieto.
„Buvau pasiruošęs ispanišką CV, norėjau bandyti dirbti vyrų futbole“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo 31 metų R.Garastas.
Lietuvoje gerai žinoma pavardė jam pridėjo matomumo, bet niekas nežinojo, kad „Žalgiris“ buvo nusižiūrėjęs Roką jau seniai ir derinti sutarties skrido net į Ispaniją.
Nenori lygintis su seneliu
Nepraėjo nė dviejų mėnesių Ispanijoje ir šeima sėdo į lėktuvą namo. Gerai, kad savo buto netoli Ąžuolyno nespėjo išnuomoti, nors skelbimas jau buvo įkeltas.
„Gavau pasiūlymą iš Lietuvos, kurio negalėjau atsisakyti.
„Kauno Žalgiris“ kvietė anksčiau, bet tada jaučiausi nepasiruošęs ir turėjau kitų įsipareigojimų. O dabar pasiūlymas buvo tai, ko man reikėjo.
Vienas geras dalykas dėl Ispanijos buvo tai, kad kraustydamiesi atsikratėme trijų penktadalių savo daiktų. Didysis išsivalymas“, – šypsojosi naujasis „Kauno Žalgirio“ treneris, kuris buvo atvykęs su klubu į stovyklą Kipre.
Čia rytais žadino saulė – panašiai kaip Kosta Bravoje ir visai ne taip, kaip grįžus į debesuotą Kauną. Bet R.Garastas jautėsi laimingas kaip niekada.
Jo rankose – vieno perspektyviausių Lietuvos futbolo klubų ilgalaikiai planai ir krepšinio klubo vadovų užnugaris.
Ant jo treningo – „BC Žalgiris“ emblema. Tos pačios komandos, kurioje žaidė, o vėliau dešimt metų treneriu dirbo jo senelis V.Garastas. Jis buvo ir tebėra viena įtakingiausių asmenybių šalies krepšinyje nuo tada, kai 1979 metais tapo „Žalgirio“ treneriu, su Lietuvos rinktine iškovojo du olimpinius medalius ir aštuonerius metus iki 2011-ųjų vadovavo šalies Krepšinio federacijai.
„Giminėje jis yra herojus. Didvyris. Jo istorija – įkvepianti ir duodanti tikėjimo bei atsakomybės. Jis nuveikė didžiulių dalykų, bet nenoriu pradėti lygintis.
Tai užkrautų didžiulę naštą, o jos man nereikia. Kursiu savo istoriją“, – sakė R.Garastas.
Sirgo prieš „Žalgirį“
Jis dar gimęs nebuvo, kai senelis skraidė ant žalgiriečių rankų po pergalių Sovietų Sąjungos krepšinio čempionato finaluose prieš Maskvos CSKA.
Ryškesni atsiminimai apie V.Garastą trenerio kėdėje likę pažiūrėjus į dovanas, atvežtas iš Barselonos bei Atlantos olimpinių žaidynių ir tų sezonų, kai jis dirbo Alytaus klube „Alita“ ir Kauno „Atlete“.
„Yra vaizdo įrašas, kuriame matyti, kaip tribūnoje dar visai vaikutis stoviu su „Atleto“ sirgaliais“, – šyptelėjo R.Garastas.
Tais laikais „Atlete“ rungtyniavo tokios žvaigždės kaip Žydrūnas Ilgauskas, Tomas Pačėsas, Saulius Štombergas, ir jie rimtai kovėsi su „Žalgiriu“ dėl LKL aukso.
„Taip, aš palaikiau senelio „Atletą“, – prisipažino naujasis „Kauno Žalgirio“ treneris. – Gal klubo vadovams nepatiks, bet aš ir „Lietuvos ryto“ gerbėjas buvau, kai ten žaidė Ericas Elliottas. Man visada patiko asmenybės.
Bet paskui viskas susidėliojo taip, kaip turi būti, – grįžo mano aistra į gimtąjį miestą.“
Į futbolą atėjo paauglys
Tą dieną, kai R.Garastas pasirašė sutartį su „Kauno Žalgiriu“, treneris nelaukdamas paskambino seneliui.
V.Garastas tokiomis naujienomis džiaugėsi ir visai nenustebo, nors suaugusiųjų treniravimo patirties anūkas turėjo nedaug.
„Rokas tiesiog gimęs būti treneriu“, – sakė V.Garastas, šį šeštadienį švenčiantis 88 metų gimtadienį. Jis visai neišgyvena dėl to, kad anūkas pasirinko ne krepšinį, o futbolą: „Ir gerai padarė.“
Tiesą sakant, R.Garastas krepšinio treniruočių rimtai net nelankė, nors jo tėvas Virgilijus dirbo krepšinio treneriu.
Pradžioje aštuonerius metus Rokas užsiėmė stalo tenisu, o būdamas paauglys taip pasinėrė į futbolą, kad sugebėjo patekti į Lietuvos aukščiausiąją lygą. 2010-ųjų sezoną jis vidurio saugo pozicijoje žaidė Kauno „Atleto“ klube.
„Buvo labai smagu. Bet tai, jog futbolą žaisti pradėjau vėlai, kažkiek lėmė, kad kūnas nesusiformavo, kaip reikia, ir prasidėjo nugaros traumos. Supratau, kad toliau nebegalėsiu žaisti“, – pasakojo R.Garastas.
Kai žaisti nebegalėjo, jam buvo tik 22-eji. Jau kurį laiką jis uždarbiaudavo pardavinėdamas automobilių detales ir versliukas sekėsi visai neprastai. Bet R.Garastas jautė, kad jo vieta yra ne ten, o futbolo aikštėje arba greta jos.
„Buvo galimybė plėsti verslą, bet kas tada? Užsidirbsiu daugiau, o kas tada? Vėl plėstis?
Čia nemačiau jokio įdomumo, – pasakojo R.Garastas, – todėl pardaviau visus savo „žaislus“, prabangų automobilį. Jis buvo vaikiška svajonė, o gauti pinigai padėjo man pragyventi ir išvažiuoti į Barseloną studijuoti futbolo.
Ten pajutau tikrąjį savo pašaukimą, tikrąją laimę.“
Kilti padėjo drausmė
Iš Katalonijos sostinės jis parsivežė ir nuotrauką su tuo metu „Barcelona“ treniravusiu Pepu Guardiola – vienu savo idealų.
R.Garastas daug laiko praleido „Barcelona“ treniruočių aikštynuose, iš arti kasdien matė ispanišką „tiki taka“ futbolą, tad nenuostabu, kad ir Kaune norėtų matyti daugiau atakuojančio, o ne griaunančio žaidimo.
„Esu visiškas ispanas“, – juokavo R.Garastas.
Bet jo užsibrėžimas tapti vienu geriausių trenerių buvo rimtas. Jis laikėsi griežto režimo – keltis 5 ar 6 valandą, nusiprausti po šaltu dušu ir pradėti mokytis.
Nuo sporto mokslo literatūros iki seminarų ir konferencijų. Nuo kompiuterinių programų, analizuojančių žaidimą, studijavimo iki darbo Lietuvos jaunimo futbolo rinktinėse.
Gavęs „UEFA Pro“ trenerio licenciją R.Garastas pats pradėjo vesti mokymus ir seminarus.
Jauno specialisto idėjos darė tokį įspūdį, kad vos 28-erių jis pateko tarp vyrų rinktinės trenerių, kai komandai vadovavo Edgaras Jankauskas.
„Pradėjęs treniruoti per gimtadienį ėmiau užsirašinėti savo tikslus: kada kas turėtų įvykti. Vyrų rinktinės trenerio asistentu tapau trejais metais anksčiau, nei planavau.
Dabar vyrų komandą pradėjau treniruoti dvejais metais anksčiau, – pasakojo R.Garastas. – Gal kam ir nuostaba, bet aš tam ruošiausi sąmoningai.
Visada stengiausi save apsupti stipriais žmonėmis, mokytojais iš Europos.
Jaučiausi treneriu, kuris augo Lietuvoje, bet ne tarp lietuvių.“
Futbole – aktoriai ir režisierius
Jis gali valandų valandas kalbėti apie futbolą, analizuoti žaidėjus, aptarinėti savo viziją, kaip pakelti žaidimo lygį Lietuvoje.
Būtent tokios aistros ir modernaus mąstymo ieškojo „Žalgirio“ vadovai, turintys drąsių planų.
Kodėl gi ne – dar naujas futbolo klubas turi galingą sirgalių bazę ir stiprią krepšinio organizaciją, o po metų turėtų pradėti rungtyniauti naujajame Kauno stadione su 15 tūkstančių vietų tribūnomis.
„Jų vizija sutampa su mano. O mano mintyse yra ne tai, ką dabar matau Lietuvos futbole“, – sakė R.Garastas.
Futbolas jam daugiau nei vien mūšiai dėl pergalių.
Šiame sporte jis įžvelgia meną: tai tarsi spektaklis, kuriame žaidėjai yra ir aktoriai, į kuriuos ateina žiūrėti žmonės.
„Aš esu atsakingas kaip režisierius, kad kai kam būtų įdomu į mus žiūrėti. Nemanau, kad laimi kelias rungtynes, ir jau gerai.
Tikslas – ieškoti giliau, pakeisti futbolo veidą, patraukti žiūrovą, kuris pasikvies dar tris kaimynus, nes pasakys: žinai, man labai patiko rungtynės, – kalbėjo R.Garastas. – Daug dalykų reikia suderinti: pergales, kad būtų įdomu ir kad futbolininkai jaustų malonumą žaisti ir kurti.“
Įvarčiai trims dukrytėms
Kai sausį R.Garastas pradėjo savo pirmąją treniruotę su „Kauno Žalgiriu“ naujajame futbolo manieže Vilijampolėje, pirmiausia komandai pasakė kalbą.
Kai tau 31 metai, o tarp žaidėjų yra ir vyresnių, ir užsieniečių, kuriems Garasto pavardė nieko nesako, pasitikėjimą reikia pelnyti.
„Svarbiausia – kad po šio bendro laikotarpio mums būtų malonu jį prisiminti“, – ištarė R.Garastas.
Jis neslepia, kad jaudulio netrūko. Niekada nežinai, kaip žaidėjai priims tavo idėjas. Bet stresas atslūgo po pirmųjų draugiškų rungtynių Kaune su Marijampolės „Sūduva“, kurios baigėsi 0:0.
„Mane komanda maloniai nustebino. Koks nusiteikimas, kokia energija! – sakė R.Garastas. – Matau, kad žaidėjai į viską žiūri rimtai – kokį tikslą išsikeliame, tokį ir įvykdome.
Tie maži laimėjimai rengiantis sezonui yra labai svarbūs.“
Pasitikėjimo savimi ypač pridėjo draugiškos rungtynės treniruočių stovykloje Kipre.
Nors vienas mačas buvo pralaimėtas lenkų Čenstakavos „Rakow“ 0:2, pirmosios dvejos rungtynės su Oroklinio „Alki“ ir Belgrado „Čukarički“ rezervu laimėtos. Abukart rezultatas buvo vienodas – 3:1.
„Žmona juokavo, kad trys įvarčiai – trijų dukryčių garbei, – juokėsi R.Garastas. – Tik kodėl ten dar tas vienas? Tai asistentas sako: dar vienas tabaluojasi, nes berniuko reikia.“
Po konkursų atsidavė šeimai
Visa tai pajuokavimai – iš tiesų jau dabar nelengva skirti užtektinai laiko namams, kur auga trys mažylės: šešerių Katalėja, trejų su puse Kaetana ir devynių mėnesių Kloja.
O jei esi maksimalistas, ieškoti pusiausvyros tarp darbo ir šeimos yra rimtas iššūkis.
„Turiu ką veikti, – prisipažino R.Garastas. – Aš turiu nuostabią žmoną, kuri džiaugiasi, kad esu atradęs savo pašaukimą.
Sunku, bet jai už tai didžiausias paminklas. Raktas į mano sėkmę yra mano žmona.“
Ksenijos ir Roko šypsenos plačios, akys šviečia, jų meilės istorija graži kaip jie patys: Ksenija buvo tituluota gražuolė, dalyvavusi „Mis Lietuva 2007“ konkurse, o 2002-aisiais grožio konkurse ji laimėjo pirmosios vicemis titulą.
Dabar ji motinystę priima kaip didžiausią stebuklą ir beveik visą laiką skiria mergaitėms.
Bet ir tėvas stengiasi kiek įmanoma dažniau būti namie vakarais ir paguldyti vaikus. Ir nebūtinai prieš miegą R.Garastas skaito knygas – kartais su dukrelėmis jie žiūri futbolą.
„Vyriausia žino viską. Ji net sako man: o kada susitiksi su Guardiola? Ji jau žino, kas vyksta drabužinėje, perduoda vyrams linkėjimų“, – pasakojo „Kauno Žalgirio“ treneris.
Labiausiai jam džiugu, kad jo vaikai dar turi prosenelius, kad jo mergaitės gali savaitgalį nuvažiuoti į legendinio trenerio namus, kur blynus kepa prosenelė.
Vlado ir Irenos Garastų namuose ant sienos kabo sena nuotrauka, kurioje jie su visais savo anūkais. Roko brolis Vladas rankose laiko krepšinio kamuolį, o kitame gale – seneliui ant kelių verkia Rokas, tik šalia jo ne krepšinio, bet futbolo kamuolys.
„Legendinis kadras, kurį po daug metų visi anūkai su seneliu atkartojome“, – sakė R.Garastas.
Nori nustebinti skeptikus
Dabar Garastų giminė turėtų lankytis ne tik „Žalgirio“ krepšinio rungtynėse, bet ir futbolo.
Tapęs „Kauno Žalgirio“ treneriu R.Garastas neslepia, kad į Kauną grįžo ne šiaip semtis patirties, o siekti pergalių.
Ambicijų jam netrūksta, nors jis puikiai mato ir girdi, kaip socialiniuose tinkluose ir eteryje nuolat linksniuojamos tik Marijampolės „Sūduvos“ ir Vilniaus „Žalgirio“ naujų trenerių pavardės.
Kai visi aptarinėja, ar po trejų „Sūduvos“ karaliavimo A lygoje metų čempionus iš sosto gali išversti vilniečiai, R.Garastas tyliai sau šypsosi: „Man tada atsiranda dar didesnis noras visiems ką nors įrodyti.“
Kai Kipre po draugiškų rungtynių prie R.Garasto priėjo „Čukarički“ treneris Aleksandras Veselinovičius, anksčiau treniravęs „Sūduvą“, jis ilgai klausinėjo apie Lietuvos futbolą ir Marijampolės klubą.
Serbas paklausė ir nuomonės, kas šiemet taps A lygos čempionu: „Sūduva“ ar Vilniaus „Žalgiris“.
R.Garastas šyptelėjo ir atsakė trumpai: „Tikiuosi, kad mes.“
