Kelias į futbolo elitą – su trenksmais: V. Dambrausko mėnuo tarp žemės drebėjimo ir koronaviruso

„Buvo pakankamai netikėta“, – apie permainas savo karjeroje lrytas.lt pasakojo šiuo metu vienas iš geriausių Lietuvos futbolo trenerių Valdas Dambrauskas.

 Valdas Dambrauskas iš Latvijos persikėlė dirbti į Kroatiją.<br> hnk-gorica.hr nuotr.
 Valdas Dambrauskas iš Latvijos persikėlė dirbti į Kroatiją.<br> hnk-gorica.hr nuotr.
 Valdas Dambrauskas iš Latvijos persikėlė dirbti į Kroatiją.<br> fkzalgiris.lt nuotr.
 Valdas Dambrauskas iš Latvijos persikėlė dirbti į Kroatiją.<br> fkzalgiris.lt nuotr.
 Valdas Dambrauskas iš Latvijos persikėlė dirbti į Kroatiją.<br> fkzalgiris.lt nuotr.
 Valdas Dambrauskas iš Latvijos persikėlė dirbti į Kroatiją.<br> fkzalgiris.lt nuotr.
 Valdas Dambrauskas iš Latvijos persikėlė dirbti į Kroatiją.<br>A.Četkausko nuotr.
 Valdas Dambrauskas iš Latvijos persikėlė dirbti į Kroatiją.<br>A.Četkausko nuotr.
 Valdas Dambrauskas iš Latvijos persikėlė dirbti į Kroatiją.<br>T.Bauro nuotr.
 Valdas Dambrauskas iš Latvijos persikėlė dirbti į Kroatiją.<br>T.Bauro nuotr.
Daugiau nuotraukų (5)

Lrytas.lt

Apr 4, 2020, 3:26 PM, atnaujinta Apr 4, 2020, 5:38 PM

43-ejų specialistas vasarį dar dalino nurodymus Latvijoje RFS klubo žaidėjams, tačiau vienos kelionės metu iš Lenkijos į Baltarusiją viskas apsivertė aukštyn kojomis. Kaip vėliau juokaus V.Dambrauskas, jis su komanda žaisti draugiškų rungtynių išvyko dar būdamas RFS treneriu, o vėliau grįžo jau būdamas Kroatijos „HNK Gorica“ klubo strategu.

Dėl vietos kitų metų Europos lygoje kovojantis Kroatijos klubas vasario 22 dieną patyrė itin skaudų pralaimėjimą, kuomet net 6:0 išvykoje nusileido Splito „Hajduk“ futbolininkams. Tik prieš porą metų į aukščiausią Kroatijos lygą pakilęs klubas debiutiniame savo sezone užėmė 5-ąją vietą, tad dabartiniame ambicijos buvo pakovoti dėl ketvirtosios.

Klube sporto direktoriumi dirbantis Mindaigas Nikoličius suprato, kad reikalingos permainos. Buvo nuspręsta paskambinti V.Dambrauskui, su kuriuo abu lietuviai keletą metų surėmė pečius kartu dirbo tuo metu dar Lietuvoje niekam neįveikiamame „Žalgirio“ klube. V.Dambrauskas ilgai nedvejojo ir priėmė naują iššūkį.

Tačiau šeimą Lietuvoje palikęs ir vasario pabaigoje į Kroatiją išvykęs specialistas tikrai negalėjo įsivaizduoti, kad tų iššūkių per ateinantį mėnesį bus kur kas daugiau už futbolo aikštės ribų, nei joje.

Pasaulyje COVID-19 virusas vis labiau plito ir galiausiai PSO paskelbė apie pandemiją. Šalys ėmėsi vis griežtesnių priemonių, buvo sustabdomi visi renginiai, buvo nutraukiami arba stabdomi visi sporto čempionatai, uždaromos sienos, ribojamos kelionės, galiausiai įvestas ir karantinas.

Lyg to būtų maža kovo 22 dienos naktį Kroatijos sostinę Zagrebą supurtė galingas 5,3 balo stiprumo žemės drebėjimas. Vos už 10 kilometrų nuo sostinės apsistojęs V.Dambrauskas atsidūrė pačiame įvykių sūkuryje.

„Ta naktis tai buvo tokia, kurios nelinkėčiau niekam patirti“, – su lrytas.lt savo išgyvenimais pasidalino lietuvis.

V.Dambrauskas atvirai papasakojo apie padėtį Kroatijoje, nerimo kupiną naktį, sprendimą pakeisti klubą ir didžiausius skirtumus, lyginant su Lietuvos futbolo lyga.

– Daugelis Europos šalių įvairiais būdais kovoja su COVID-19 viruso pandemija. Kokia situacija yra Kroatijoje?

– Turbūt gana panašiai, kaip Lietuvoje. Nors negaliu pasakyti, kad labai gerai žinau, nes galbūt apie Lietuvą iš spaudos ir kitų šaltinių netgi daugiau žinau. Aišku, kad pasižiūriu naujienas, paskaitau antraštes. Stengiuosi pats kartą per dieną išeiti į lauką.

Tylu, ramu visur. Žinoma, sutinki žmonių, bet toli gražu nebėra taip, kuomet pradžioje atvažiavau į Kroatiją. Visi dabar vaikšto po vieną, po du. Parduotuvėse irgi ramu, įleidžia nedaug žmonių ir būni jose tik su kokių 10 asmenų vienu metu. Visi kiti būna išsirikiavę kas du metrus lauke ir laukia, visi ramūs, nepanikuoja.

Pati situacija Kroatijoje, kaip ir visur. Nėra labai gera, nes matau, kad daugėja užsikrėtusiųjų skaičius per dieną. Jei būdavo po 15-20, tai dabar po 70-80 per dieną. Tai matomai tas pikas dar ateityje.

– Kaip jums sekasi Kroatijoje siaučiant virusui?

– Esu karantine, užsidaręs. Manau, kad kaip ir dauguma šiuo metu. Galbūt kažkiek man sunkiau, nes esu vienas, be šeimos. Nieko nėra aplinkui, vienutėlis jau antrą savaitę.

– O šeima ar spėjo aplankyti Kroatijoje?

– Ne, nespėjo. Praktiškai tą visą mėnesį, kai viskas prasidėjo, ir esu vienas.

– Prie viso šito viruso Kroatiją sukrėtė ir galingas žemės drebėjimas. Jums teko susidurti su šiuo reiškiniu iš labai arti. Kaip viskas atrodė ir įvyko?

– Ta naktis tai buvo tokia, kurios nelinkėčiau niekam patirti. Būtent to žemės drebėjimo ir tos patirties. Iš tikrųjų buvo labai neramu. Lyg ir nebijai, supranti, bet vistiek kažkokie vidiniai žmogaus mechanizmai, kaip gelbėtis, saugotis, jie įsijungia nori tu to, ar nenori.

Tie du smūgiai vidury nakties, po to dar trečias ryte tai pačiame Zagrebe pridarė labai daug bėdų. Dabar kiekvieną dieną dar tenka matyti laikraščių antraštėse, kad žmonės yra nukentėję, namų netekę. Netgi dabar, kuomet yra viruso pandemija, tai buvo ir kai kurios ligoninės apgriautos. Žmonėms, ypač Kroatijos piliečiams, tai yra didžiulis išbandymas. Supranti, kad per 140 metų tai buvo pats didžiausias žemės drebėjimas Zagrebe.

Būtent tuo metu, kai šalis ir visas pasaulis kovoja su viruso pandemija, o čia gauni dar tokį smūgį. Manau, visų pirma, psichologiškai sunku. Aišku ir materialiniai nuostoliai nėra tokie, kuriuos per vieną dieną galėtum neutralizuoti.

– Gyvenate santykinai labai arti Zagrebo. Kas jūsų namuose darėsi tą naktį?

– Pirmas smūgis tiesiog išmetė iš lovos. Atrodo esi ne vieną kartą miegojęs ir prie triukšmo, ir prie kaimynų vakarėlio ar dar kažko. Būna tokiose situacijose, kad miegi, tave išbudina, bet nekyla kažkokia panika, baimė, o čia iš karto.

Pirmiausiai tai išgirdau didžiulį, vis didėjantį garsą. Tiesiog išmetė iš lovos tas triukšmas, vibracija. Atsikėlęs nubėgau į kitą kambarį. Viskas siūbavo, lingavo, daiktai griuvo, durelės darinėjosi ir buvo didelis triukšmas.

Tačiau viskas truko labai trumpai, galbūt apie 10 sekundžių. Vėliau atrodė, kad nurimsti, bandžiau ir miegoti, ir televizorių žiūrėti, bet po atėjo dar antras toks pat smūgis. Tada buvau šalia koridoriaus durų ir jaučiau, kaip visas namas tiesiog į šonus siūbuoja: į kairę ir į dešinę, į kairę ir į dešinę.

Laukiau ir galvojau, kas čia dabar bus. Jei drebėjimo smūgis būtų ilgiau trukęs, tai aš neįsivaizduoju, kaip yra išgyvenama, kada visa tai trunka penkias ar aštuonias minutes. Pas mus viskas vyko gana trumpai, bet ir tai užteko, kad pajustum tą bejėgiškumą ir visiškos kontrolės neturėjimą.

Po antro smūgio jau išėjau į lauką, sėdau į mašiną ir važiavau į atviresnę vietą. Lauke, gatvėje buvo daugybę žmonių, neįsivaizduoju, ką turėjo jausti tie, kurie su mažais vaikais. Visi būrėsi gatvėje, niekas nenorėjo likti namuose.

Gyvūnams tikriausiai tai buvo irgi didžiulis stresas. Mačiau, kaip žmonės ramino savo šunis. Tokia visuotinė panika buvo. Gorica yra tik kokių 10 kilometrų nuo Zagrebo, bet namų nebuvo sugriauta, niekas nenukentėjo, tačiau patyrėme vidinį šoką.

Neįsivaizduoju, kaip ten viskas turėjo atrodyti Zagrebe, kuomet viskas krenta, lubos linksta. Visa šalis dabar turi palaikyti vieni kitus. Po to dar visą savaitę buvo juntami požeminių smūgių, tačiau jutome tik vieną, kitą. Vėliau tas žemės drebėjimas persimetė į kitą Kroatijos pusę, ten dar buvo porą stipresnių smūgių, bet be didesnių nuostolių.

– Niekas nenukentėjo iš jūsų treniruojamo klubo?

– Sužeistų nebuvo. Šiaip apskritai nukentėjo apie 17-18 žmonių ir vieną mergaitę mirtinai prispaudė. Dar kelias dienas buvo kovojama dėl jos gyvybės, tačiau ji neišgyveno. Mūsų klubo vartininkas Kristijanas Kahlina socialiniuose tinkluose pasidalino nuotraukomis iš savo sugriautų namų.

Pas jį, ko gero, ir buvo daugiausiai materialinių nuostolių.

– Kas liečia COVID-19 virusą, tai komandoje nėra susirgimų, ar tų, kurie jaučia simptomus?

– Ne. Visi karantinuoti, kai kurie žaidėjai liko čia, Kroatijoje, kai kurie išvažiavo į namus kitose šalyse. Tačiau dauguma liko čia, joks darbas šiuo metu absoliučiai nevyksta, bendraujame tik internetu, susirašome.

– Žaidėjai kol kas galima sakyti, kad yra atostogose? Ar galbūt internetu susiskambinate, darote vaizdo peržiūras, kažkokias analizes su jais?

– Kol kas nėra dar labai didelio tikslo. Aš pats spėjau tik trejose rungtynėse vadovauti savo komandai. Manau, kad šioje situacijoje žaidėjams dabar rūpi kiti dalykai. Dabar negali žinoti, kad viso to prireiks: ar už mėnesio, dviejų, ar už pusmečio.

Niekas negali dabar atsakyti. Mes buvo paskutinis klubas, kuris nutraukė savo treniruočių procesą. Dar kelias dienas prasidėjus viskam mažomis grupėmis, po tris, po keturis žaidėjus, dirbome. Vėliau iš solidarumo su visa šalimi nusprendėme, kad nėra tikslo tą daryti.

Turėjome planą pradėti treniruotis penktadienį, bet dabar dar savaitei atidėjome. Kol kas žaidėjai gavo treniruočių programą ir pagal ją stengiasi palaikyti savo sportinę formą. Yra numatyti ir svoriai, su kokiais turi grįžti į treniruotes. Kiekvienas turi savo individualias programėlės sportavimui.

Dabar belieka pasikliauti žaidėjų profesionalumu.

– „HNK Gorica“ klube dar dirba Mindaugas Nikoličius ir žaidžia Paulius Golubickas. Jie taip pat liko Kroatijoje?

– Taip, visi mes lietuviai likome Kroatijoje. Kuomet vyko tas žemės drebėjimas, tai visi kartu išvažiavome į atvirą vietą. Aš pakeliui važiuodamas paėmiau Paulių, nes galbūt vienam nėra taip malonu būti ir tokias patirtis išgyventi.

– Kroatijos lyga kol kas dėl viruso pandemijos yra sustabdyta. Kokiomis nuotaikomis gyvena lygos vadovai ir kokios galimos prognozės dėl sezono pratęsimo?

– Kaip ir visur – esame laukime. Yra keli scenarijai, tačiau pasakyti, kaip viskas bus, tai sunku. Dabar situacija priklauso ne nuo futbolininkų ar federacijos, o kaip vystysis padėtis dėl koronaviruso: kaip toliau plis pandemija, kada ji pasieks savo viršūnę, kada pradės mažėti užsikrėtusiųjų skaičius.

Kol to nebus, tai nelabai ir galime galvoti. Turime būti vieningi su visu pasauliu, visuomene, kad įveiktume šitą dalyką.

– Grįžkime prie šio sezono pradžios. Jį pradėjote RFS klube Latvijoje, o tuomet sulaukėte pasiūlymo iš M.Nikoličiaus. Buvo netikėta? Kaip reagavote?

– Buvo pakankamai netikėta. Aš kaip tik tuo metu buvau su RFS kelyje. Važiavome iš Lenkijos į Baltarusiją žaisti dar vienų draugiškų rungtynių. Visą dieną kelyje, žinojau, kad Baltarusijoje ryšio kainos nemažos, tai atvažiavus tik vakare pamačiau „Gorica“ rezultatą rungtynių ir sulaukiau Mindaugo skambučio.

Viskas įvyko labai greitai ir per mažiau nei 24 valandas tapau jų nauju treneriu. Kaip sakau, kad išvažiavau žaisti draugiškų rungtynių būdamas RFS treneriu, o grįžau jau būdamas „Gorica“ strategu.

– „Gorica“ išpirko kontraktą ar buvo sutarties nutraukimas su RFS abipusiu susitarimu?

– Turėjome tokią sąlygą su RFS klubu, kad jeigu gaunu geresnį pasiūlymą, tai mes galime abipusiu susitarimu nutraukti sutartį.

– Kroatijoje jau esate daugiau mėnesį laiko. Žinome, kad čia futbolo lygis gerokai aukštesnis, nei Baltijos šalyse. Kokie pirmieji įspūdžiai ir kokie galbūt didžiausi skirtumai jus pasitiko?

– Didžiausias skirtumas – tai žaidėjų lygyje, atsinešime į darbą. Lietuvoje vienas didžiausių trenerių iššūkių yra ne taktika, ne žaidimo supratimas, net ne treniruočių procesas, bet žaidėjų motyvacija. Išorinė ir vidinė motyvacija labai netolygiai pasiskirsto, nes sakykime žaisti silpnesniame čempionate, net ne silpnesniame, bet tokiame, kuriame nėra išorinių dirgiklių, kaip žiūrovai, spauda, tai žaidėjas kažkur pradeda tingėti, nesijaučia stumiamas į priekį.

Tas skirtumas labai jaučiasi tarp Baltijos šalių lygų ir Kroatijos. Čia kiekviename žingsnyje jauti, kad tai yra futbolo šalis. Tu gali duoti užduotį futbolininkui ir jei jos nevykdys, žais blogai, tai ne tu pirmas apie tai jam sakysi. Kitą dieną apie tai visur rašys laikraščiai, visur fanai kalbės, rodys per televiziją.

Tad ir trenerio darbas yra kitoks. Tam tikra prasme netgi yra lengviau, nes tu turi koncentruotis į svarbesnius dalykus: komandinis procesas, žaidimo statymas, taktiniai dalykai. Lietuvoje tai nėra pagrindinis dalykas. Pirmiausiai, tu turi nuteikti žaidėjus, o čia šito daryti nereikia.

Todėl žaidėjai išsikrauna treniruotėse 100 procentų, nes supranta, kad kažkur patinginiavus, bus pakeisti kitų, kurie laukia ir nori užimti savo vietą. Ir tokių yra ne vienas ir ne du.

– Savo gretose turite talentingą lietuvį P.Golubicką. Ką galite apie jį pasakyti?

– Kol kas dar sunku kalbėti. Nesu tiek daug su juo dirbęs, tik trys savaitės, trejos rungtynės. Kaip ir visiems žaidėjams, taip ir jam sakau, kad ribas nustatyti gali tik jis pats. Pauliaus atveju, tai manau, kad jis gali labai daug ir nereikėtų jam dėti kažkokių ribų.

Atvažiavęs čia pamačiau, kad jis niekuo nenusileidžia nei vienam čia esančiam žaidėjui. Galbūt jam reikia daugiau pasitikėjimo savimi, nesustoti ir galbūt dirbti daugiau, nei bet kuris kitas. Pirmiausia, tu čempionu tampi dėl savo darbo.

Jo ribos tikrai labai toli ir jam reikia stengtis jų nematyti. Jaunas, protingas, talentingas žaidėjas su dideliu potencialu. Kiek tas potencialas virs realybe, aišku, gali priklausyti ir nuo aplinkybių, bet didžiausia dalimi tai nuo jo paties.

Galime būti banalūs, bet talentas be darbo yra niekas. 5 procentai talento ir 95 procentai darbo. Jeigu Paulius turės alkį išnaudoti tuos 95 procentus, tai jam priklauso visos svajonės.

– „Gorica“ nėra pats didžiausias klubas Kroatijoje, tačiau gal būtų galima palyginti infrastruktūrą su mūsų pirmaujančiomis komandomis „Sūduva“, „Žalgiriu“?

– Nemanau, kad labai tolį „Gorica“ nutolus į priekį. Taip turime viską vietoje: stadioną, treniruočių aikštės. Tačiau „Sūduva“, tarkime infrastruktūros prasme, nelabai kuo nusileidžia, turi viską vienoje vietoje. Tiesa, kitas dalykas yra dirbantys žmonės, kurie kuria tą infrastruktūrą. Visai tai „Gorica“ klube yra.

Aišku Lietuvoje visi atsilieka nuo „Sūduvos“ šiuo klausimu. Nieko nepadarysi, tokios yra mūsų klubų realijos, kur daug kas priklauso ir nuo miesto. Marijampolėje visas dėmesys tenka „Sūduvai“, kitur tenka dalintis dėmesiu.

Rygoje ir turėjome viską, tik čia „Gorica“ klube mes viską turime vienoje vietoje. Rygoje buvo išmėtyta po miestą viskas ir buvo kitokia logistika.

Sąlygos „Gorica“ klube tikrai geros ir yra planų dar jas gerinti.

– Ar teko stebėti Lietuviško futbolo sezono pradžią: supertaurės rungtynes ir A lygos pirmąjį turą?

– Supertaurę tik santrauką mačiau, nes tuo metu teko stebėti Kroatijos lygos rungtynių. Kažkiek mačiau, kaip „Žalgiris“ nugalėjo „Panevėžį“ pirmajame ture. Tačiau po kelių rungtynių sunku kažkokį vaizdą susidaryti, turbūt rimtesnes išvadas bus galima padaryti po pirmojo rato.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
Gyvai: LB komentarai apie ekonomikos raidą ir naujausias prognozes