Simboliška, kad buvęs Lietuvos futbolo rinktinės puolėjas Tomas Danilevičius per savo karjerą 71 kartą atstovavo nacionalinei rinktinei, o per Lietuvos futbolo federacijos (LFF) prezidento rinkimus konferencijoje gavo 71 balsą.
T.Danilevičius, kuriam dabar 42-eji, kaip šalies futbolo gelbėtojas su švaria reputacija pirmąkart į LFF prezidento postą atsisėdo dar 2017 metų rugsėjį ir turėjo daugiau nei dvejus metus, kad parodytų, ką gali. Bet labiau parodė, ko negali.
Apie 20 metų įvairiuose Europos klubuose rungtyniavęs, solidžiu šveicarišku gyvenimo būdu besižavintis buvęs futbolininkas ir Lietuvoje jautėsi tarsi užsienyje. Jam pernelyg neskaudėjo širdies nei dėl didėjančių LFF skolų, nei dėl tragiško futbolo rinktinės reitingo ir atgrasaus žaidimo, nei dėl nacionalinio stadiono.
Jis tarsi tikras šveicaras važinėja blizgančiais limuzinais su LFF raidėmis paženklintais numeriais ir raportuoja FIFA bei UEFA bosams, kad viskas Lietuvoje gerai.
Todėl ir prieš LFF konferenciją, kurioje jam iššūkį metė buvęs futbolininkas ir teisėjas Paulius Malžinskas, jaudintis nereikėjo. Tiesa, teko dalyvauti keliose pokalbių laidose, kuriose T.Danilevičius įrodė, kad puikiai įvaldė tuščiažodžiavimo retoriką. Panašiai jis kalbėjo ir per konferenciją, ir po jos.
„Noriu padėkoti tiems, kurie balsavo, kurie pasitiki manimi, kartu mes galime pasiekti daug apčiuopiamų rezultatų, to mes ir siekiame. Konferencija buvo ilga, varginanti, bet rinkėjai išreiškė savo nuomonę ir noriu jiems padėkoti“, – kalbėjo T.Danilevičius ir vėliau citavo biurokratines savo programos tezes.
Nesinervino, nesikeikė, nedegė. To jam daryti nereikėjo, nes viską padarė pagalbininkai – kriminaline praeitimi garsus LFF viceprezidentas Arūnas Pukelis, ištikimi LFF darbuotojai ir pavaldžių organizacijų vadovai.
Konferencijos metu šie veikėjai užpuolė 50-metį vilnietį P.Malžinską, kuris pastaraisiais metais LFF valdininkams yra tapęs tokia rakštimi, kad iš Vilniaus regiono futbolo sąjungos vadovo teko atimti vietą vykdomajame komitete, o paskui jam buvo užkirstas kelias ir dirbti UEFA inspektoriumi ir turėti stabilų pajamų šaltinį.
P.Malžinskui buvo primintos visos tikros ar tariamos nuodėmės, o kritikams užkliuvo net tai, kad jis nesegėjo auksinio LFF nario ženklelio.
Slaptai balsuojant P.Malžinskas gavo tik 6 balsus, tačiau panašus jėgų santykis ir buvo prognozuojamas, nes, pagal įstatus, LFF narės yra 10 apskričių federacijos ir 9 šakinės futbolo organizacijos, tiesiogiai pavaldžios LFF. P.Malžinskui teko tyliai palikti konferencijos vietą ir pripažinti pralaimėjimą, bet vilnietis dar turi vilčių pakeisti situaciją anksčiau, nei baigsis T.Danilevičiaus ketverių metų kadencija.
„Man skauda ir aš jaučiu didelį gėdos jausmą. LFF konferencija – tai keletas valandų, praleistų paraleliniame pasaulyje. Laikmetyje, kur susiliejo nekompetencija, storžieviškumas ir įžeidinėjimai, asmeniškumai ir neapykanta, „bachūrų“ ir sovietinio mentaliteto mišinys. Jei auksinis VK nario ženkliukas, BMW automobiliai ir vardiniai numeriai su LFF ženklu yra tai, kuo šiandien turi didžiuotis ir ko turi siekti Lietuvos futbolas, man belieka apgailestauti“, – teigė P.Malžinskas.
Buvęs teisėjas, turintis ketinimų eiti į politiką, viliasi, kad LFF sulauks išorinio spaudimo.
„Kelias tik vienas – pabandyti Lietuvos futbolo situaciją pakeisti iš išorės. Sieksiu, kad LFF valdymo reformos atsidurtų ant Vyriausybės stalo ir būtų įtrauktos į politikų bei kitų valstybės ir savivaldos institucijų darbotvarkę. Tik glaudžiai dirbant ir bendradarbiaujant su FIFA ir UEFA institucijomis galima pasiekti permainų. Kitaip – tai kelias į niekur“, – aiškino pralaimėtojas.
Vis dėlto P.Malžinskas neturėtų gyventi iliuzijomis, nes FIFA ir UEFA nuolat pabrėžia, kad netoleruoja valdžios institucijų kišimosi į nacionalinių federacijų veiklą, ir esant menkiausiam įtarimui tuoj pat išsitraukia grasinimų vėzdą, kuris būna nutaikytas į rinktines, jų dalyvavimą tarptautinėse varžybose.
Tai beveik visada suveikia, nes nežaidžianti rinktinė yra blogiau nei blogai žaidžianti. Taigi ir T.Danilevičius gali pabaksnoti į FIFA reitingo dabartinę 131-ąją vietą ir pasakyti, kad 2017 metais rinktinė buvo dar žemiau – 149-a.
Lietuvos futbolo situaciją iš šalies stebintys žmonės, kurie gerai pažįsta šią virtuvę, turi aiškią nuomonę: reikia trečio žmogaus, kuris būtų švaresnis, objektyvesnis ir ryžtingesnis. Ne vienas jų tokiu regi 42-ejų vilnietį D.Šemberą, neseniai karjerą baigusį rinktinės žaidėją.
Buvo bandymų prikalbinti D.Šemberą kandidatuoti jau dabar, o kai tai nepavyko, Utenos futbolo federacija išvis atsisakė dalyvauti konferencijoje.
Futbolo komentatorius N.Kesminas taip pat palaiko šį kandidatą: „D.Šemberas šventė 42-ąjį gimtadienį ir nutarė jo negadinti rinkimais į LFF vadovo postą. Jei staiga nuspręstum, kad 46-asis turėtų būti kitoks, jau dabar užsirašau į projekto šalininkus. Bet turbūt įsisvajojau, atleiskit.“
Pats D.Šemberas kiek anksčiau „Lietuvos rytui“ prisipažino, kad dar nėra pasiryžęs kovai: „Reikia, kad pati futbolo bendruomenė apsispręstų, ko jai reikia. Jeigu turėčiau palaikymą ir turėčiau bendruomenės suprantamą požiūrį, galbūt ateityje bandyčiau. Bet dabar to nėra.“
Žodžiu, Lietuvos futbolo laukia dar ketveri laukimo metai: panašūs rezultatai, panašios nuoskaudos ir panašios iliuzijos. Tik LFF limuzinai per tą laiką pasens ir greičiausiai bus pakeisti naujesniais.
